Skip to content

Kalboje tauta pasireiškia kas esanti

Julijona

Kodėl šiandien tiktų kalbėti apie vaivorykštinį judėjimą? Ogi dėl tos Stambulo konvencijos. Kodėl tie lietuviai, kaip užsispyrę ožiai, nenori gyventi naujoviškai, kaip visa Europa gyvena? Kodėl jie priešinasi LGTB (lesbiečių, gėjų ,transvestitų ir biseksualų) judėjimui, nes iki šiol dėl šito klausimo Seime laužomos ietys? Bandom pasiaiškinti.

Svarbiausias ir mažiausiai kintantis kiekvienos tautos požymis yra kalba. Lietuviai, kaip ir latviai, yra viena labai senos indoeuropiečių prokalbės šaka, ilgiausiai išlaikiusi jos kalbos ypatybes žodyne ir gramatikoje. 

Mes gyvename slavų ir germanų kalbų apsuptyje. Mūsų, baltų, buvo ir daugiau: prūsai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir kt. Istorija nunešė tas tautas ir kalbas užmarštin. Likome tik dvi sesės – lietuviai ir latviai. 

Savo kalboje nuo savo kaimynų lenkų, rusų, vokiečių skiriamės ne tik žodžiais, kuriais pavadiname daiktus, asmenis ar reiškinius, bet ir gramatikos subtilybėmis. Kad ir žodžio priskyrimu vienai ar kitai giminei. Lietuvių kalbos gramatika rašo, kad mūsų daiktavardžiai nekaitomi giminėmis, o yra vienos kurios iš dviejų: vyriškosios ar moteriškosios giminės. Yra keletas žodžių, kurie tinka ir vienai, ir kitai giminei: nevala, mėmė, džiūsna, akiplėša, vėpla, nevėkšla. Taip apibūdinti galima ir vyrą, ir moterį. Tai dažniausiai neigiamos reikšmės žodžiai ir jų nėra daug. 

O mums geriau pažįstamos rusų ir vokiečių kalbos turi tris gimines: vyriškąją, moteriškąją ir niekatrąją. Apie tai vokiečių kalboje liudija artikeliai prieš daiktavardžius: der, die, das, o rusų – prie daiktavardžių tinkantys įvardžiai: on, ona, ono. Ir slavų (rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų, slovakų, slovėnų, serbų, bulgarų), ir germanų (vokiečių, anglų, norvegų, švedų, danų, šveicarų ir kt.) yra po kelias dešimtis milijonų. Todėl anos tautos gali ,,žaisti“ realybėje ne tris, o ir daugiau lyties variantų. Jiems negresia išnykimas. Mūsų, baltų (lietuvių ir latvių), gal kokie 5 milijonai ir kasdien nykstam tai nuo kovido, tai nuo globalizmo, skatinančio/ reikalaujančio užmiršti savo tautinę tapatybę. Todėl mūsų laikas lemiantis – išliksim ar ne kaip tauta.

Homoseksualai, transvestitai, genderizmas. Šitie žodžiai ir jais reiškiamos sąvokos nėra nei juokingi, nei atstumiantys. Reikia pripažinti, kad tokie dalykai buvo, yra ir bus. Tai gamta sutvėrė tokius. Mūsų visai nebaugina homoseksualai. Lietuviams tik sunku suprasti, ko jie taip demonstruojasi. Nelengvas jų gyvenimas (o kam jis buvo ar yra lengvas?). Mes tik savo prigimtimi esam truputį kitokie nei slavai ar germanai. Mes, baltai, – paskutiniai pagonys Europoje. Paskutiniai pakeitėme religiją, priimdami krikščionybę. Mūsų kalba, mažiausiai nutolusi nuo indoeuropietiškos prokalbės, apie tai liudija. 

Lietuvių kalboje yra tik dvi daiktavardžių giminės – vyriškoji ir moteriškoji. Pvz., seniausi lietuviškiausi žodžiai apie laiką – metų laikus: ruduo ir pavasaris – vyriškoji giminė, vasara, žiema – moteriškoji, diena ir naktis – moteriškoji, rytas-vakaras – vyriškoji. Taip suporuota, tokia tvarka. Gal ir lytiškumo klausimu mūsų tauta dar neįgijo to naujoviško (LGBT) geno. Žvelkime į šių žodžių atitikmenis vokiečių kalboje: die Nacht (naktis). Bet jau der Tag (diena), der Abend (vakaras), der Morgen ( rytas). Rusų (ono) utro –  rytas, (ona) nočj – naktis, (etot) denj – diena, (etot) večer – vakaras). Čia jau trys giminės, nėra prasmės  porų. Vadinasi, toms tautoms nebuvo svarbus dviejų skirtingų lyčių poriškumas (nepainiokime šių dalykų su šiandieninių  valstybių politikomis LGBT klausimu).

Galima mus vadinti tamsuoliais (pagal Valatką) arba konstituciškai neapsišvietusiais (pagal Valinską), bet mes esam tokie, kokie esam. LGBT ragina mus keistis. Ar laimingesni / nelaimingesni būsim, jeigu pasikeisim, tik ateitis parodys. Mes nesidemonstruojam ir nieko iš nieko nereikalaujam. Tik kai tapsime tokie kaip visi, pasaulyje liks mažiau tautų savitumo. 

 Lietuviai – nykstanti tauta. Suprantu, globalistų tai nejaudina. Jie nesijaučia atsakingi prieš savo protėvius, krauju apgynusius mūsų ir kalbą, ir žemę, ir sugyvenimo būdą, kuriame vyro ir moters pora garantavo tautos ateitį. Tuo požiūriu LGTB mums saugoti tautinę tapatybę nepadeda, nes negimsta daugiau mūsų tautiečių. Todėl mes tokiems pokyčiams galbūt dar nepribrendome.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje