Kad miestuose žmonėms yra patogiau gyventi ir daugiau galimybių rasti darbo ir įvairiausių pramogų – visi žinome. Tiesa, dėl tobulėjančių informacinių technologijų ir nuotolinio darbo, vyksta ir atvirkštinis procesas: žmonės grįžta prie savo šaknų, arčiau gamtos, ramybės. Bet šį kartą apie gyvūnus, kurie vis labiau keliasi gyventi į miestus. Kai kurie gyviai seniai apsigyveno miestų aplinkoje ir nieko nestebina. Tai pelės, žiurkės, tarakonai, žvirbliai, balandžiai ir daugelis kitų gyvūnų rūšių. Pastaraisiais dešimtmečiais gyventi į miestus keliasi vis daugiau tokių gyvūnų rūšių, apie kuriuos dar neseniai sunku būtų buvę net pagalvoti. Pabandysiu įvardinti keletą rūšių, kurie bando įsitvirtinti urbanizuotoje aplinkoje. 

Pradėsiu nuo leopardo. Visi net ir neragavę biologinių mokslų žino, kad tai Afrikos, Azijos tropinių miškų, savanų žvėris. Bet, pasirodo, didžiausias šio plėšrūno tankis yra Indijos Mombajaus miestas, kur 104 km2 teritorijoje gyvena 41 leopardas. Tokio tankumo nėra nei vienoje šalyje. Kuo jis maitinasi Mumbajaus parko želdiniuose? O gi šunimis, kurių per metus ,,suvalgo“ apie 2000. Anksčiau jie gana dažnai užpuldinėdavo ir žmones. Bet vykstant atrankai, tie individai, kurie bandė tapti žmogėdromis, paprastai buvo eliminuojami. Lieka tie, kuriems prasimaitinti užtenka šunelių ar šventų karvių veršelių. Gerai, kad dar į miestus nepersikelia liūtai ir tigrai. 

Dar vieni stambūs plėšrūnai bando įsitvirtinti kaip miesto „gyventojai“ – tai Amerikoje gyvenantys juodieji lokiai. Jie paplitę visoje Š. Amerikoje nuo Meksikos iki Aliaskos, laikosi miškingose vietovėse, bet itin vakarinės JAV prie Ramiojo vandenyno esančiuose miestuose. Pamėgo apsigyventi urbanizuotoje aplinkoje, kai kurie individai lieka net žiemoti. Dauguma esame matę filmuose, kaip jie braunasi į mašinas, sodų namelius, karstosi medžiais, bandydami per balkonus patekti į patalpas. Paprastai jie yra gana bailūs, bėga nuo žmogaus. 

Dar vienas stambus gyvūnas, bet ne plėšrūnas, irgi yra pamėgęs urbanizuotą aplinką – tai briedis. Daugiausia briedžių sutinkama Aliaskoje, JAV Ankoridžo mieste (apie 300 tūkst. gyventojų) ir jo apylinkėse. Vasarą laikosi iki 250, o žiemą net iki 1000 briedžių, o kur dar apie 250 juodųjų lokių ir iki 60 rudųjų (grizlių). JAV miestuose dažnai apsigyvena voverės, meškėnai, oposumai (sterblinės žiurkės). 

P. Amerikoje į miestus persikėlė gyventi nedidelės beždžionės marmozetės, įprastai gyvenančios džiunglėse. Mane labiausiai nustebino Argentinos sostinėje Buenos Aires šiemet apsigyvenusios kapibaros (apie 400 vnt.). Tai stambiausi pasaulio graužikai, sveriantys iki 60 kg. Tiesa, P. Amerikoje priešistoriniais laikais būta net buivolo dydžio (800–1000 kg) graužikų. Dar įdomus faktas – 1993 m. po narkomafijos boso P. Eskobaro nukovimo iš jo privataus zoologijos sodo į laisvę patekę 4 begemotai taip prisidaugino, kad jau kelia rimtą grėsmę Kolumbijos vietinei faunai. 

Pietų Afrikos Respublikos (kur pasaulis sunerimęs dėl naujos koronoviruso atmainos plitimo) miestuose apsigyvena pavianai, o miestų vandenyno pakrantėse kuriasi pingvinai. 

Azijoje kai kurių šalių miestuose puikiausia jaučiasi ūdros, pvz. Bangladešo sostinės Dakos žvejai ūdras laiko žvejybai. Jos negaudo žuvų, bet veja jas iš žolių link pastatytų tinklų. Reikia pasakyti, kad tai ne mūsų ūdrų rūšis, o visai kitos, kurių Azijoje yra 4 rūšys.

Pasidairius po Europą irgi galima rasti nemažai rūšių, kurios bando įsitvirtinti miestuose. Londone nieko nebestebina rudosios lapės, vis drąsiau link miesto keliasi barsukai, masiškai apsigyveno ir vietinę rūšį nukonkuravo apsigyvenusi, iš Š. Amerikos atvežta (1889 m.), karolininė arba pilkoji voverė. Šio invazinio žvėrelio populiacija D. Britanijoje siekia daugiau nei milijoną vnt. Įdomu tai, kad kas jau apsigyvenę Europos miestuose, su tam tikru pavėlavimu keliasi ir į mūsų miestus. Tarkim, taip daro seniai Europos miestuose gyvenantys balandžiai keršuliai. Iš miškų glūdumos keliasi juodieji strazdai ir dažnai peri visiškai arti žmogaus, kur net žvirblis nedrįstų sukti lizdo. Ir ,,rankinės“ voverys mūsų miestų parkuose jau nieko nebestebina. Sakalai keleiviai net nebando kurtis natūraliose buvusiose buveinėse, o keliasi į didžiuosius miestus, kur gausu naminių karvelių, o peri jie ant aukštų pastatų. Tiesa, kol kas jie tik Klaipėdoje bando apsigyventi ir veistis. Labai sparčiai į miestus keliasi pelėsakaliai, kurie prieš keliasdešimt metų pas mus buvo pati gausiausia sakalų rūšis, bet žemės ūkyje intensyviai naudojant pesticidus, jie buvo beveik išnykę iš mūsų laukų ir pamiškių.

Jei žiūrėtume, kas dar iš žvėrių braunasi į miestą – tai šernai. Jų epopėja pirmiausia dar sovietiniais laikais prasidėjo nuo Kuršių nerijos gyvenviečių. Dabar, atrodo, jie bando ,,apsigyventi“ Tauragės miesto teritorijoje. Bene didžiausią susirūpinimą ne tik ūkininkams, bet ir plačiajai visuomenei kelia vilkų daroma žala, jų elgesio pokyčiai. Kadaise tai buvo gana baikštus, bijantis priartėti prie sodybų, žvėris. Dabar neretai ir dienos metu galima pamatyti vilką, nebebijantį žmogaus. Buvo manoma, kad tokie drąsūs vilkai yra vilko ir šuns hibridai, turintys dalį naminių šunų kraujo, t. y. genų. Ištyrę mokslininkai, vis dėlto, praktiškai šuns genų beveik neaptiko. Reikia manyti, kad išdrąsėję vilkai nepersikels ir į miestus, nes čia jų mėgstamo ,,skanėsto“ – valkataujančių šunų – gana mažai. 

Nepaminėjau kitų gyvūnų, kurie retkarčiais, atskirais metų laikais, užklysta į miestus. Apžvelgiau tik tuos atvejus, kai bandoma nuolat įsitvirtinti urbanizuotoje aplinkoje. O ateinant žiemai ir esant ekstremalioms sąlygoms, reikėtų padėti gyvūnams išgyventi. Bet nemaža dalis gamtininkų yra tos nuomonės, kad natūralioje gamtoje patys gyvūnai turi sugebėti išgyventi be žmogaus įsikišimo.

Vitaminai katėms