Skip to content

Sugrįžimai prie bemiegių ir įkvėptų naktų

Dieviškoji privilegija regėti ir jausti subtiliai pasaulio erdves – duota ne kiekvienam. Visai nesvarbu, kaip mes vadinsime mūsų kelią globojančias jėgas – Visata, Dievu ar kitokiu Aukščiausiu protu, bet kiekvienoje ėjimo atkarpoje iš palytėtųjų bus daugiausia paimta ir pareikalauta. Didžiausi pralaimėjimai ir pergalės vyksta neregimų barikadų kovose, ten sugrojama aukščiausia širdies nata, ten dvasios auka įgauna kitokią, nežemišką prasmę.

Pagaliau 2020 m. Gintaro Karlausko iniciatyva išleistame poezijos almanache „Minčių pakeleiviai“ pasirodė Dysnos krašto kūrėjos Ritos Dikovič poezija. Trapi, savita, dažnai paliekanti Žemės išmatavimus, jos kūryba sušaukė savus gerbėjus ir skaitytojus. Svarbiausia, tyri širdies virpesiai jau nesidaužo vieniši, nesuprasti ar atstumti laike, o drąsiai skina kelią per regionus, valstybes, ištisus kontinentus. Eilėraščių plitimas socialiniuose tinkluose buvo tikra staigmena jų autorei. Šiandieną Rita džiaugiasi dvasingais ir šiltais savo kūrybos vertinimais iš Izraelio, Italijos, Arabų Emiratų ir daugelio kitų valstybių. Karantinas poetei pagelbėjo surinkdamas bendraminčių ratą, priversdamas jaustis reikalinga ir suprasta, nematuojant nei laiko, nei atstumo.

„Literatūriniais gabumais – apdovanota nuo mažesns, vidurinėje mokykloje mokytojai niekaip nesuprato mano sprendimo, kuomet, norėdama pagelbėti visiems kenčiantiems nuo ligų, pasirinkau mediciną. Tai buvo ypatingas gyvenimo etapas, daug pareikalavęs iš manęs ir davęs labai daug. 

Rašiau visada, tik nerinkau kruopščiai savo literatūrinės kūrybos kraičio, nedėliojau užrašytų lapelių vieno prie kito. Dirbant felčere, laikas sudegdavo su pacientais, todėl tik dabar, eidama per naują gyvenimo etapą, sugrįžau prie bemiegių ir įkvėptų naktų. 

Mūsų kartos užaugo su pasaulio klasika tiek literatūroje, tiek muzikoje. Viską skaitėme, klausėme, gėrėme į save visuotinį grožį ir stebuklus. 

Visada mylėjau baltą spalvą… Tai tarsi sąsaja su pasirinkta profesija ir amžinu kūrybiniu šviesos siekiu, gėrio nepaliaujama paieška įvairiose detalėse. Kievienos eilės, kurias viešinu socialiniuose tinkluose, turi tik joms skirtą vaizdinį, piešinį, atitinkantį poetinės akimirkos nuotaikas. Niekas mūsų gyvenime nesikartoja. Sekundės dalys sunaikina pagautą laiko įkvėpimą, jei čia ir dabar neužrašai atėjusios frazės, nesugauni žodžio jėgos“, – pasakoja Rita, kurios kūryboje ieškantys randa daug ramumos, gelmės, harmonijos. Ten viskas tyra – jausmai, svajonės, net vienuma.

„Naktį atsiveria kūrybai plačiausios erdvės. Aplinkoje įsiviešpatavusi ramybė suteikia minčiai sparnus, perkelia į kitokius pažinimo horizontus. Domiuosi astrologija, stebiu žvaigždes, gilinuosi į Visatos paslaptis, puikiai suvokdama, kad žmogaus dvasios kalbos nevaržo jokios materialaus pasaulio sienos ir užtvaros“. 

Rita keliauja ne vien į dvasines keliones vakarais, bet jos geografinių kelionių sąraše – aplankytos gražiausios pasaulio vietos, kur gėrėtasi stebuklinga Florencija ir sutikti saulėlydžiai prie Adrijos jūros… Ypač jūra su savo paslaptimi viliojo kiekvieną vasarą sugrįžti prie ošimo, ir nesvarbu kokioje valstybėje ji būtų, svarbiausia – jūra.

Kaip pasakoja aplinkiniai, Rita turi gebėjimą formuoti grožį visur – gėlyne, kepdama pyragus ar fotografuodama tvenkinio krantą. Jos regėjimo lauke dominuoja ne kiekvienai akiai matoma harmonija, ne kiekvienam suprantama erdvės spalvų vienuma. Apglėbdama jaunystės prisiminimus, ji noriai dar praeitų jaukiomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, bet visada grįžtų į Dysnos kraštą, kur tokie savi ir artimi sodžių žmonės, peizažai, vakarai, kur rasta itin sakrali gyvenimo vieta širdies dialogui su Visata.

Nuotraukos iš asmeninio R. Dikovič albumo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje