Kasdien vis jaučiamas artėjančios žiemos alsavimas ir nežinia, kokia bus ateinanti žiema, bet neprošal pasirūpinti šilta odine avalyne ir patogia lengva kailine kepure. Ir štai viena Seimo narė pateikė projektą ir skubos tvarka jam pritarta, kad nuo 2025 m. gruodžio 31 d bus panaikintos visos kailinių žvėrelių fermos. Suprantama, reikės atsisveikinti ir su kailinėmis kepurėmis, o vėliau ir gaminių iš natūralios odos. Žinoma, didelį nusivylimą pareiškė kailinių žvėrelių asociacijos prezidentas Tallat-Kelpša. Kailinių žvėrelių augintojai produkcijos per metus užaugina už 250 mln. eurų, tai 5 proc. visos Europos produkcijos ir 3 proc. viso pasaulio kailinių žvėrelių skaičiaus. Jokia kita ūkinė produkcija net iš tolo neprilygsta.

Gal reikėtų priminti kokius ,,rimtus“ darbus nuveikė gyvūnų gerovės entuziastai. Bemaž uždrausti visi cirkų pasirodymai su laukiniais gyvūnais (nors kartais laukinis gyvūnas būna labiau naminis nei laukinis), mūsų šalyje nebeliko nutrijų (draudžiama net laikyti namų sąlygomis, naiviai tikint, kad pabėgusios į laisvę, jos sunaikins vandens telkinių augmenija, pylimus). Kadaise mūsų tautiečiai beveik visą Sovietų Sąjungą nutrijų kailiais aprūpindavo, o sau mitybai pasilikdavo dietinę mėsą. Buvo laikai, kai žiemomis dėvėdavome kepures iš ondatrų, nutrijų, kiškių, lapių, mangutų kailių. Dabar pasikėsinta visai uždrausti auginti kailinius žvėrelius. Motyvai, kad taip daro kitos šalys, o ir „pažangioji žmonija“ reikalauja. Esą žvėreliai yra laikomi ankštuose narvuose, kankinasi, stresuoja, su jais nehumaniškai elgiamasi. Atvirkščiai, tai natūralioje gamtoje gyvūnų kiekvieną akimirką laukia pavojai, stresas, dažnai maisto trūkumas (veržiasi prie žmogaus), ligos kankina, gyvenimo trukmė ženkliai mažesnė, nei namų sąlygomis laikomų gyvūnų. 

Svarbiausi gyvūnų gerovės rodikliai yra du, o kiti gali būti tik papildomi. Jei kailiai yra aukštos kokybės (paprastai geresni nei gamtoje sumedžioti) ir atveda normalias, gausias vadas, vadinasi sąlygos jiems gyventi buvo sudarytos geros. Prastų kailių augintojai neaugina, nes jų nerealizuotų, grėstų bankrotas. O pavienių atvejų pas gyvūnų (gyvulių) augintojus visada atsitiks dėl nepriežiūros. Turime atvejų, ir ne vieną, kai neprižiūrimi galvijai, žirgai, bet nesiūloma (dar kol kas) uždrausti juos auginti. Tiesa, sekantis smūgis bus žirgų uždraudimas sporto varžybose. Suprantama, sporto šiuolaikinės penkiakovės varžybose (juolab su ne savo žirgais) planuojama panaikinti žirgų rungtį ir tai labai sveikintinas dalykas. Bet yra daugybė kitų rungčių, kur dalyvauja žirgai. Gyvūnų gerovės entuziastams uždrausti seksis tikriausiai nepalyginamai sunkiau, nes čia dalyvauja dideli pinigai (arabai neleis uždrausti žirgų, kupranugarių varžybų, medžioklės su plėšriaisiais paukščiais). Pasisekus uždrausti gyvūnų pasirodymus cirke, uždarius kailinių žvėrelių fermas, bus kėsinamasi uždrausti jūros žinduolių pasirodymus jūrų akvariumuose ir medžioklę, gyvensime rojaus sąlygomis – gyvūnų nežudysime. Bet sumedžiotų žvėrių bebrų, lapių ir itin vilkų kailių, tikrai niekas nesiruošia išmesti. Kaip čia veiks įstatymas – vieniems bus galima nerti kailius, kitiems – ne. Namų sąlygomis augintiems žvėreliams dirti kailio negalima, o gamtoje gyvūnams – jau galima. 

Vis dėlto, kodėl žmonės, gyvūnų globėjų entuziastai taip intensyviai pradėjo rūpintis gyvūnų gerove. Paaiškinimas, ko gero, labai paprastas. Absoliutus neturėjimas biologinių žinių. Prijaukinimas laukinių gyvūnų prasidėjo prieš 12–15 tūkst. metų, o medžioklė – prieš 2 mln. metų. Medžiotojų dėka mes evoliucionavome (nors tas žodis daug kam ne prie širdies) iki Homo sapiens (jau dabar teigiama, kad aukštųjų technologijų pagalba perkonstruodami protą, prigimtį ir į ateitį judėsime link Homo Deus – dieviškojo žmogaus). Per medžioklę, kur reikėjo pergudrauti žvėrį, norint jį nudobti, ir kas dar labiau svarbu – komunikuoti tarpusavyje. Jeigu būtume likę žolėdžiais, šiuolaikiškai tariant vegetarais, veganais, tai, ko gero, kaip esu kažkada rašęs, geriausiu atveju būtume sėdėję medžiuose plikais užpakaliais ir rodę špygas apačioje tupintiems plėšrūnams. Išvada gana aiški: kaip žmogus elgėsi, gyveno, kuo mito per milijonus metų, dabar per kelis pastaruosius dešimtmečius norima uždrausti, panaikinti ir dar bausti. Ne veltui yra pasakyta: ,,Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais“. Juk vaikas ir musės nenuskriaus. 

Biologui visi gyvūnai yra bemaž vienodai reikšmingi (gamtai). Kuo prastesnė višta, žąsis, avis, kiaulė ir lašiša, juos žudyti (pjauti) galima, o audinių jau ne. Apeliuojama, kad žmonės to reikalauja, daugiau nei 80 proc. apklaustųjų, bet panašus procentas nepasitiki ir Seimu, Vyriausybe, bet niekas nesiūlo jų uždrausti‚ panaikinti, nebent paleisti naiviai tikint, kad sekanti valdžia bus geresnė, kokybiškesnė. Tai va, medžiotojui pakliūti į Seimą su kiekviena kadencija praktiškai bus be šansų. Ką ten į Seimą, ko gero, į bet kurias aukštas pareigas valstybės institucijose. 

Dar kartą apibendrinant visą gyvūnų veisimą (ar dėl kailio, ar mėsos, ar pramogoms), tikslinga būtų uždrausti, jei nuo to žmonės taptų gailestingesni, nesmurtautų, nesižudytų ir nežudytų vieni kitų, tada aš šimtu procentu – už. Bet pavyzdžiai, statistika rodo priešingą tendenciją. Tad ir šį rašinį norisi baigti sparnuota fraze O sancta simplicitas (o šventas naivume).