Tūkstančius metų gamta sugebėjo taikytis prie pokyčių ir išsaugoti „atmintį“. Tai jau įrodyta tyrinėtojų. Mūsų nuostabus ežerų kraštas turi unikalią galimybę – semtis žinių iš atminties lobių, kuriuos saugo ežerų gelmės. Tai liudija ir kaimyniniame Molėtų rajone, Luokesų ežere, aptiktos daugiau nei 2,5 tūkst. metų ežero dugne išsaugotos dviejų polinių gyvenviečių liekanos, odos dirbinių likučiai, šaukštai. Ką gi žinome mes apie savo kraštą? Kokią ateitį projektuojame gimtajai Ignalinos žemei? 

Ežero istorija

Prisėskime prie Gavaičio. Kažkada pylimėliais atskirtos Gavaičio ir Gavio apylinkės buvo vienos saugiausių vietų gyventi žmonėms tiek žmonių, tiek žvėrių atžvilgiu. Tačiau sparčiai vystantis mokslui, technologijoms, deja, žmogaus veikla atnešė daugiau žalos nei naudos. Ilgą laiką šalia Gavaičio ežero veikusi miesto skalbykla ir pirtis, kurių nuotekos tekėdavo teisiai į ežerą, smarkiai teršė jį. Apie 1985 m. įvykusi ekologinė avarija, kai į griovį, kuriame besikaupiantys lietaus vandenys tekėjo į ežerą, įgriuvo traktorius su pilna priekaba azoto trąšų, kurių, kaip kompensaciją ir paramą rajono kolūkiams, skyrė tuometinės Ignalinos AE vadovybė. Visos trąšos sutekėjo į Gavaitį. Žinoma, tada buvo iškelta Lietuvoje pirmoji ekologinė byla ir laimėta, tačiau toji bauda, kurią teko sumokėti bendrovei „Agrochemija“, juk negalėjo pakeisti fakto, kad ežeras jau užterštas. Kitas atvejis, jau gerokai vėlesnis, kurį užfiksavo Ignalinos televizija – avarija šalia ežero esančiame nuotekų surinkimo rezervuare, kai sugedus siurbliui, miesto nuotekos tekėjo ne į valymo įrenginius, esančius už kilometro (Švenčionių g. 11) į pietus, o per viršų liejosi į Gavaičio ežerą. Tai vis – žmonių veiklos pasekmės. 

Paslaptingas teršėjas 

Ilgą laiką ežerą kankino ir rytinėje ežero pusėje įsikūrę kai kurių sodininkų bendrijos „Tulpė“ bei gyvenamųjų namų kvartalo (Sodų, Žilvyčių ir Gėlių gatvių) gyventojų neatsakinga veikla. Pasirodo, kažkas iš gyventojų savaitgaliais ar švenčių dienomis savo nuotekas iš individualių nuotekų surinkimo rezervuarų išleisdavo į lietaus vandens surinkimo šulinius, o šie sutekėdavo į šių gatvių sankirtoje esantį paviršutinių vandens nuotekų valymo įrenginius, paprasčiau – nusodintuvus išleistuvus. Paskui viskas iš jo sruveno tiesiai upeliuku į Gavaitį. Šį keistą reiškinį pastebėjo rajono Tarybos narys Jonas Baltakis, mat pro judviejų su drauge sodą ir teka tas upeliukas, visas miesto paslaptis plukdydamas į Gavaitį Buvo net kelis kartus iškvietęs Ignalinos aplinkos apsaugos inspekcijos vadovą Viktorą Ksenzovą, deja, tuo metu konkretaus taršos šaltinio nebuvo įmanoma nustatyti. 

Vėl baudos ir… žingsnis į priekį 

Esamą padėtį ir padarytus žingsnius apibendrino Ignalinos miesto seniūnas Valentas Rumbutis: „Šiuose paviršinio vandens nuotekų valymo įrenginiuose išleistuvuose nusistovi vanduo ir įteka į pelkę, susisiekiančią su ežeru. Nuo senų laikų jis ir kiti (Smėlio gatvės pabaigoje, šalia Žuvėdros, Autoserviso Geležinkelio g.) paviršinių vandenų valymo įrenginiai priklausė Ignalinos miesto seniūnijai. Tačiau iki šiol nebuvo tinkamai sutvarkyta visa dokumentacija. 

Šiuo metu yra atliekama visų miesto tinklų inventorizacija. Teturėjome tik įrašą „viena eilute“ ir realiai jokios technikos tinkamai priežiūrai. Kai teisiškai viską susitvarkysime, tada tikimės rajono Tarybos sprendimu, perduoti šių tinklų eksploataciją UAB „Ignalinos vanduo“. 

Viso miesto paviršinis vanduo kaupiasi, valomas ir išleidžiamas į gamtą būtent per šią sistemą. Dabar vanduo išteka švarus. Kiekvienais metais tam tikru metu Vandens tyrimų laboratorija tikrina be išankstinio įspėjimo išeinančio vandens užterštumo lygį. Pas mus rado per didelį kiekį kietųjų dalelių, todėl rajono savivaldybei buvo skirta 140 Eur bauda, o Ignalinos seniūnijos darbuotojui asmeniškai bene 80 Eur bauda. Visus galimus teršimo šaltinius turėjome skubiai pašalinti, iš naujo užsakyti tyrimus ir tik tada gavome leidimą tęsti eksploatavimą. Į šį išleistuvą suteka visas vanduo iš Aukštaičių gatvės pabaigos, pakeliui surinkdamas visus vandenis tiek nuo gatvių, tiek privačių gyvenamųjų namų kvartalų.

Kalbant apie konkrečius vienetinius teršalų išpylimus, jau ne sykį organizavome patikras drauge su vandentiekio ir aplinkosaugos atstovais. Ėjome palei trasas, tikrinome pagal sąrašus, nuotekų išvežimo dokumentus. Tuo metu prikibti išties nebuvo prie ko. Problema ta, kad tokie išpylimai yra vienkartiniai, kai žmonės iš savo individualaus nuotekų rezervuaro naktimis siurbliuku paleidžia nuotekas į lietaus vandens šulinėlius. Susekti labai sudėtinga, bet situacija stebima griežtai, gyventojai įspėti, mat yra įvesti tam tikri stebėjimo saugikliai. Be to, kiekvienais metais tą išleistuvą mes išvalome: išsiurbiame vandenį, išvalome dugną. Tokių vienetinių išpylimų ženkliai sumažėjo. Tiesa, neseniai vėl buvo pasirodę, bet dabar tai tik laiko klausimas, kada bus susektas teršėjas ir ši problema išspręsta visiškai.“

Deja, pačiai gamtai laikas nėra jau toks grėsmingas, jei ji tūkstančius metų sugeba išsaugoti pėdsakus, kol neįsikiša žmogus, kuris per akimirką gali arba viską sunaikinti, arba būti dėkingu stebėtoju. 

***

Gavaičio ežero aplinkos tausojimo klausimą tęsime ir toliau. Apie čia ramybę pagaliau radusius paukščius kitame laikraščio numeryje pasakos ornitologė-mėgėja Rūta Ragaišytė. Ežero pakrantėje įsikūrusi bendruomenė pateiks ne tokių romantiškų faktų. Na, o mūsų žiniomis kitoje ežero pusėje, kur kuriama vis didesnių paslapčių gaubiama poilsio namelių oazė (Turistų g. 30E), kaimyniniame sklype (Turistų g. 26A), priklausančiame UAB „Ignalinos vanduo“ (aplinkos priežiūrą vykdo Ignalinos sen.), statoma automobilių parkavimo aikštelė. Ketvirtadienio rytą visą informaciją pažadėjo patikslinti rajono vicemeras Juozas Rokas (lauksime, kad galėtume informuoti rajono skaitytojus). Na, o mes skubame pasidžiaugti, kad seniūno V. Rumbučio dėka šiame pačiame sklype esantis seniausias miesto ąžuolas „atvertas“ lankytojams, o vicemeras J. Rokas gal kada įgyvendins svajonę po šiuo ąžuolu įrengti tuoktuvių ceremonijoms skirtą erdvę. 

Autorės nuotr.