R. V. Emersonas yra pasakęs – kiek tavyje gerumo, tiek ir gyvenimo. Pritardami išsakytai eseisto ir filosofo minčiai laikraščio redakcijos darbuotojai uždegė pirmąją Advento žvakę ir atvėrė naują rubriką – „Dalinkimės gerumu“, kurioje viešinsime visus gerus ir jautrius darbus, kalbėsime apie tiesiamą pagalbos ranką tiek artimui, tiek mažiesiems mūsų broliams.
Pirmąja istorija pasidalino laikraščio skaitytoja Danutė.
Abudu mažieji globotiniai mano gyvenime atsirado neplanuotai, nelauktai. Katė Murka valkatavo statybų aikštelėje, kur ją pamaitindavo gailestingi darbuotojai. Vieną dieną ji įlipo į mano mašiną, atsisėdo ant kelių prie vairo ir parvažiavo namo. Taip ir pasiliko. Katinas Ogis atkeliavo iš Globos namų – visas siūlėse po operacijų, sužalotas šunelio ir labai nelaimingas. Po kurio laiko atsigavo nuo rodomo dėmesio ir supratimo, sutvirtėjo visapusiškai… Ogis ir Murka tapo gerais draugais, bet, deja… Vienas šeimos narys pravėrė langą, iš kurio krisdamas nekantruolis Ogis žuvo. Tada ir prasidėjo keisti dalykai. Kiekvieną vakarą katė Murka užšokdavo ant palangės ir verkdavo žmogaus balsu. Tiesiog skiemenuodavo – O-i, u-tu (Ogi, kur tu?) Jos rauda tęsėsi keletą savaičių, kol suvokiau, kad nieko nebus, reikia ieškoti jai naujo draugo.
Gyvūnų globos namų tinklapyje vis pasirodydavo skelbimas, kuriame nelaimingas katinas Špokas ieškojo naujų šeimininkų. Gal savaitę buvau delsime, kol nutariau paskambinti savanoriams ir patvirtinti, kad sutinku būti Špoko šeimininke.
Mergina, atvežusi naują gyventoją pas mane, liūdnai šyptelėjo – Špokas niekada jau nebus socialus ir ant kelių sėdintis katinas, nes labai atžagarus, baikštus, visai nebendraujantis su žmonėmis. Jo atsisakė močiutė, išvažiuodama gyventi į miestą, pas vaikus. Buvo atsiradęs naujas šeimininkas, bet po poros savaičių grąžino, piktindamasis blogu katino elgesiu ir nesutarimais su jo šunimi.
Turėdama visokių slaugos patirčių gyvenime, pažvelgiau ūsuočiui į akis ir tariau – viskas gerai bus, Špokeli. Viskas gerai.
Prasidėjo adaptacijos periodas naujoje erdvėje. Murka, likdama ištikima senąjam draugui, vis protestavo, rodė savo valdingumą ir charakterį. Špokas dar bijojo viso pasaulio, bet laikas, kantrybė ir gerumas padarė savo darbą. Jau ketvirti metai Špokas gyvena šalia. Jis pats iškalbingiausias šeimos narys, didžiausias namų sargas, šeimininkės apsaugininkas. Nuolatinis bendravimas pakeitė Špoką. Dabar jis noriai žiūri sporto varžybas per televizorių, pasitinka svečius, dalyvauja gėlių priežiūroje, svarbiausia, pasitiki šeimininkais ir savimi. Jį atvežusi savanorė tikrai labai nustebtų. Su kate Murka kartu miega, maitinasi, kartais pešasi… Tai toks tas Špokas, kuris gyvena visai ne inkile, o Danutės namuos.
Mielieji, kiekviename dalyke MEILĖ daro stebuklus, keičia nepakeičiamus dalykus, kiekvienam žmogui ir gyviui suteikdama viltį.
Tad švenčių laukimą vainikuokime gerais darbais, tyromis mintimis, gražiais siekiais, kad nueitus mūsų kelius lydėtų tvari gerumo šviesa, kad viskas, ką darome, būtų ne veltui.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!