Lietuvių atmintyje sąvokos dvaras, dvarininkas išliko kaip godaus, pikto, kumečius baudžiančio rykštėmis, išnaudotojo įvaizdis. Jis panašiai aprašytas Julijos Žemaitės, Petro Cvirkos romanuose. Žemaitė pati asmeniškai patyrė dvarininko priespaudą, nes buvo ištekėjusi už eigulio baudžiauninko. Dvaro sąvoka atsirado feodalizmo laikais Žečpospolitoje, Lenkijoje. Lenkiškai dwor – didelis kiemas, mažas kiemas lenkiškai podwurek, o ignaliniečių tarme – atšlaimas.

Didysis kiemas atsirado, kai 1514 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido įstatymus, kaip tvarkyti dvarų ir valstiečių pajamas. Po valakų reformos buvo atskirti kunigaikščių, bajorų dvarai (dideli kiemai) ir valstiečių kaimiečių maži kiemai, sodybos, kurios buvo gautos žemės centre, trilaukėje sistemoje, suskirstytoje į 3 rėžius, skirtus žiemkenčiams, vasarojui, pūdymui. Valstietis, turintis savo žemės valaką, dvarininkui mokėjo duoklę natūra ir ėjo lažo darbo dienas. Vėliau mokėjo pinigais (činšą). 

Ignalinos rajono ribose buvo didelis dvarininkų valdininkų Goštautų (kanclerių, pokanclerių) Daugėliškio dvaras, kurio ribos driekėsi nuo Pašvenčionių iki Rimšės Braslavo apskrityje. Paskutinis Daugėliškio dvaro savininkas buvo Stanislovas Goštautas, Barboros Radvilaitės vyras, miręs 1542 m. Vėliau iki trečiojo Žečpospolitos padalijimo (1795 m.) dvarą valdė Pacai, po to dvaras atiteko dvarininkams Pliateriams. 1861 m. vasario 19 d. panaikinus baudžiavą, baudžiauninkai galėjo būti laisvai samdomais darbininkais kumečiais, tarnais. Iš tų laikų Ignalinos krašte yra išlikę renovuoti, prižiūrimi Dūkšto, Meikštų, Vidiškių, Paliesiaus dvarai. Kiti, kaip antai Padysnio dvaras, sunyko, liko tik bruzgynai ir dvarvietė.

Padysnio dvaras iki Salmanavičių ėjo iš rankų į rankas. Dvaras priklausė Braslavo apskrities aukštesnio lygio dvarininkams valdininkams Bondičiams, Sipovičiams, Kibortams, Čapinskiams. Minėti ponai dvare negyveno, jį nuomodavo žemesnės kilmės dvarininkams bajorams. Todėl, kaip rašo enciklopedija „Ziem polskich kruliewstva Polskiego“, 1883 m., 4 tomas, Padysnio nugyventą dvarą iš dvarininkų Aleksandro ir Elenoros Čapinskių 1753 m. nusipirko Braslavo žemesnio lygio bajoriškos kilmės stalininkas, dar vadinamas duonos raikytoju, Dominykas Salmanavičius, sūnus Vincento. 

Dominykas įsigijo dvarą su Neverėnų 12 baudžiauninkų (dūmų), Češulėnų – 10 dūmų, Leitoniškės – 2 dūmų ir 3 dūmų dvarviete. Su broliu Karoliu ėmėsi dvaro atstatymo. Ėmė veisti sodą parką, iš tų laikų yra išlikę vertingų rūšių medžių. 1958 m. miškininkai, kaip sėklinius, inventorizavo dvi amūrines makijas, alpinį sausmedį (tai vienintelė šių rūšių augimvietė Lietuvoje), 20–22 m aukščio 4 retų rūšių pušis, amerikinę liepą ir keletą rūšių lanksvų. Iškasė du tvenkinius, klevais apsodino kelius į Leitoniškę, o Kimbartiškės palivarką apsodino šermukšniais ir liepomis, įvažiavimą į dvarą – uosiais. 1883 m. padarė geodezinius matavimus ir atribojo Neverėnų ir Češulėnų baudžiauninkų žemes. Prarastą žemės plotą kompensavo, iš dvarininko Kimbarto nusipirkę Kimbartiškės 140 ha palivarką. Dabar dalis tų žemių yra Baltarusijoje. 

Paskolą už pirktą žemę 1900 m. grąžino Dominyko sūnus Zygmundas, gyvenęs 1828–1886 m. Jis vedė jau vyresnio amžiaus, todėl jam mirus, vaikai liko mažamečiai: Juzefas, gim. 1875 m., ir Izabela, gim. 1877 m. (mirė 1908 m.). Juos globojo ir dvarą tvarkė Zygmundo brolis Karolis.

Sūnus Juzefas, baigęs Lvovo politechnikumą, įgijo inžinieriaus-agronomo specialybę ir dvarą valdė iki 1939 m. rugsėjo 8 d. 1903 m. Jis Rasų kapinėse pastatė labai brangų paminklą, vaizduojantį angelą, nutraukiantį grandines (protestas prieš carinės Rusijos priespaudą). Romantinio stiliaus paminklą projektavo ir gamino Varšuvoje, skulptorių Vesilčikų dirbtuvėse. Apie tai rašau todėl, kad per Vėlines lankantis Rasų kapinėse, prie šio paminklo visada uždegdavau žvakutę. Ir štai prieš dešimt metų, per Vėlines, girdžiu, kaip grupės vadovė aiškina: „Šis paminklas, matomai, turtingo pono sugulovei arba meilužei…“ Aš įsikišau ir pasakiau, kad tai mano kaimynei dvarininkei, aktorei Izabelai Salmanavičiūtei iš Padysnio dvaro. Grupelė nuo paminklo kaip mat pasitraukė. 

Izabela 1901 m. Peterburgo dramos miuziklo mokykloje baigė studijas ir stažavosi Lvovo teatre. Pavasarį su svečiais žaidė sode, iš medžio ant panaitės nukrito meškiukas (buvo mada Rusijoje dovanoti gyvūnus), apdraskė krūtinę ir nuo kraujo užkrėtimo ji mirė. Kiti tikino, kad mirė dėl nenusisekusios meilės, išgėrusi „vaistukų“.

Pono Juzefo likimas dar tragiškesnis. 1905 m. vedė kilmingą ponaitę Anna Bomslavską iš Infliantų krašte (vasalinėje LDK kunigaikštystėje dabartinėje Latvijoje), esančio Istros dvaro. Pati Anna yra sakiusi, kad jų gentis turėjo herbą ir teisę važiuoti į pokylius 6 arklių kinkiniu „žąsele“. Juzefas galėjo važiuoti tik dviejų arklių kinkiniu. 

Neužilgo, 1906 m., gimė sūnus Leonas, dukros Zofija (1908 m.), Janina (1910 m.) ir Izabela (1913 m.). Sūnus Leonas mokėsi agronomijos Vilniuje ir Lvove, dukros – Vidžių Adomo Mickevičiaus septynių skyrių mokykloje. Ponas Juzefas su aplinkiniais nebendravo, rėmė Vidžiuose įsisteigusią šaulių jaunuolių organizaciją. Pamažu kilo dvaro ekonomika. Dvare gyveno ir dirbo 20 šeimų. Gyveno „čvovakuose“ – iš molio ir kalkių mūrytose keturlangėse trobose. Šeimai – vienas kambarys, 20–50 arų žemės, viena karvė dvaro ganykloje. Metinis atlyginimas šeimai – 60 pūdų per metus (beveik tona) grūdais ir už tam tikrus darbus atlygis pinigais (zlotais). Skurdas buvo aiškiai matomas, vaikai buvo apiplyšę, neturėjo apavo eiti į mokyklą. Papildomai samdydavo darbininkus artojus, rugių kirtėjus, bulvių kasėjas. Augino 25–30 ha bulvių, jas pirkdavo Mineikos (Vidžių-Laučynos) spirito gamykla. Per šviesiąją dieną valstietis uždirbdavo po maišą bulvių, tačiau valdytojas, išaręs dvi kontrolines vagas nukastame lauke ir radęs neiškastų bulvių, iš maišo to ploto kiekvienai kasėjai nusemdavo po krepšį. 

Pajamų šaltinis buvo pieninė, kurioje mano senelis Jonas Beinorius vežiojo grietinę, kasdien po 15 bidonų į Benešių pieninę. Ten ir atgal – 34 km kelio. Už mėnesį gaudavo 15 zlotų, tai buvo didelė paspirtis ūkiui. Tačiau 1935 m., Vilniaus krašte įvykus taip vadinamai lietuvių kalbos retorsijai, buvo atleistas, kaip ir kiti pieninei dirbę lietuviai. Į jų vietą buvo paskirti lenkai. Žemė buvo įdirbama arkliais. Buvo ir įdomių atvejų. Vienas Triburčių kaimo gyventojas Karolis Bukauskas 15 metų melioravo dvaro laukus, kasė griovius, o Vidžių žydai verslininkai pjovė 4 cm storio eglines lentas ir klojo drenas. Karolis per sezoną uždirbdavo toną grūdų ir kas dieną gaudavo pietus, o virėja dar slapčia įsprausdavo pavakariams sviestu užteptą riekę.

Pirmojo pasaulinio karo metu dvaras buvo nusiaubtas. Rūmuose buvo karinė ligoninė, Leitoniškės miškelyje įrengtos kapinės mirusiems kariams. Gyvuliai buvo išgrobstyti. Tačiau 1932–1933 m. Juzefas, Ignalinos priemiestyje pardavęs jam priklaususio palivarko žemę (Vašivkoje, dabar „Ąžuolo“ sodų bendrija), sugrąžino 5000 zlotų paskolą, dukterims Zofijai ir Janinai už 800 zlotų nupirko nenaują automobiliuką „Ford“, 1939 m. atliko kapitalinį rūmų remontą. Man, kaip vaikui, įsiminė 1932 m. ponaitės Zofijos kuklios vestuvės Kačergiškės bažnyčioje. Zofija ištekėjo už Lenkijos kariuomenės karininko majoro Romualdo Kvinto. Kavalkadoje dviem juodais žirgais milžinais fajetonu atvažiavo Vidžių klebonas Dominykas. Antrieji ponai ir jaunieji – dviem arkliais šešių vietų vežimu ant lingių, o pajauniai ir kiti vestuvininkai – keturiomis skolintomis, vieno arklio traukiamomis „lineikomis“. Bet svarbiausia, kad buvo numestos tik dvi saujos saldainių, iš kurių man senelis vieną pagavo. 

Nežinau, kodėl Juzefas remontavo rūmus artėjant karui, dar pastatė dvi stogines derliui. Žmonės kalbėjo, kad jis tikėjo Lenkijos karine pergale. Bet tikėjimas virto tragedija. Stalinas ir Hitleris dar prieš karą Lenkiją pasidalijo maždaug po lygiai. Vilniaus krašto didžioji dalis atiteko Baltarusijai. Ponams reikėjo trauktis. 1939 m. rugsėjo 10 d. keturiais vežimais ir automobiliu jie pasitraukė į Ignaliną, apsigyveno pas pažįstamus. Dvaras buvo nusiaubtas per dvi paras. Kas nešėsi puodą, kas surūdijusį kibirą. Izabelinos kaimo komunistai, paremti Vidžių komisaro Cyganovo, atsivarė 10 karvių, 2 bulius ir 6 arklius. Du pono jojamuosius žirgus, už kuriuos ponas buvo mokėjęs po 1200 zlotų Lenkijos žirgynui, iš Izabelinos komunistų atėmė Vidžių komisaras, kaip ir pono automobilį.

1939 m. rugsėjo 19 d. Ignalinoje poną Juzefą ir sūnų Leoną areštavo ir įkalino Braslavo apskrityje, Slobodkos lageryje. Ponios Annos ir dukters Izabelos nelietė. Ponia Anna apsigyveno Braslave ir ponams kaliniams tiekė maistą, skalbinius ir drabužius. Abudu ponai buvo kaltinami pažeidę TSRS įstatymus, išnaudoję žmones. 1940 m. balandžio 13 d. kalinius išvežė į Berezevičių lagerį ir šie ten dingo nežinioje. 

Ponia Anna buvo areštuota ir ištremta į Tomsko sritį, Mamliutkos gyvenvietę. 1943 m. TSRS pradėjus organizuoti lenkų tautybės kariuomenę, lenkai tremtiniai buvo išlaisvinti. 1946 m. ponia Anna, kaip Lenkijos pilietė, grįžo į Pulavų miestą pas dukrą Janiną, ten mirė 1969 m., palaidota Pulavų mieste, Vlastovicės kapinėse. Dukra Izabelė slapstėsi Vilniuje pas savo sužadėtinį Zygmundą Ruščicą, įžymaus lenkų tapytojo Ferdinando Ruščico sūnų. 

1941 m. birželį Vokietijai okupavus Lietuvą, Padysnio dvare buvo įsteigtas valstybinis ūkis, jo valdytoju tapo Zygmuntas Ruščicas, o Izabelė – daržininke. 1942 m. vasarą Izabelė Vilniuje ištekėjo už Ruščico, grįžo į dvarą ir 1943 m. čia pagimdė dvynukus: Anną ir Zygmundą. Ūkininkaudami atgaivino ūkį, dalį iš pusės išnuomojo gyventojams kaimiečiams. Dvare dirbo 20 buvusių kumečių. Tačiau 1944 m. balandį dvaro ūkinius pastatus su gyvais gyvuliais sudegino tarybiniai partizanai, vadovaujami vado Ponomariovo, kurie tuomet susprogdino ir sudegino ir Vidiškių dvarą. 1945 m. rudeniop Ruščicai emigravo į Lenkijos miestą Vroclavą, kur dar susilaukė antrų dvynukų – Danutės ir Kristinos. Salmanavičių dvarininkų gentis išnyko, liko tik vaikaičiai ir provaikaičiai, gyvenantys Lenkijoje ir Prancūzijoje. 

Blogesni žmonių prisiminimai apie dvarininkus iškeliavo kartu su žmonėmis į Anapilį, o paminklas Salmanavičiams dvarininkams, kuriuos sunaikino bolševikinės TSRS galvažudžiai enkavedistai, Rasų kapinėse išliko iki šių dienų.