Skip to content

Gimusieji gruodį – Šviesos ir ateities sergėtojai

Už lango nerimsta gruodis. Atėjo tamsiausio ir kartu kažką ypatingo žadančio paskutiniojo metų mėnesio metas. Šis laikas tūkstančius metų dovanoja pasauliui ypatingų žmonių, kurie iš prigimties esą Šviesos sergėtojai, ir tik nuo jų pasirinkimų, stiprybės, išminties priklauso, ar jie eina su Šviesa, ar juos pasiglemžia Tamsa, nes ir jai reikalingi geriausieji ir stipriausieji. Gimusiųjų gruodį laimė ir nelaimė ta, kad visą žemiškąjį gyvenimą jie kas sekundę privalo būti budrūs, idant nebūtų įvilioti į gudrias Tamsos pinkles. Visame šiame painių ir dviprasmiškų gruodžio įvykių sraute prieš 21-erius metus Ignalinos žemėje gimė nuostabi maža mergaitė, kuri jau dabar išsiskiria vidine stiprybe, gausybe talentų, drąsa ir pagarbia meile pasauliui. MI pašnekovė – gruodinukė Rūta RAGAIŠYTĖ. 

Nepaprastieji gruodinukai

Trečiasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius – gruodinukas. Anglijos karalienė Viktorija taip pat gimusi gruodį, tačiau dėl nepatogumo švęsti šaltuoju metu jos gimtadienį, jis buvo tiesiog perkeltas į birželį. Kraštietė Birutė Raginytė-Žemaitienė (šį gruodį minės 90 m.) – išskirtinai patriotiškos dvasios mokytoja, buvusi Utenos gimnazijos vadovė, dabar – Lietuvai pagražinti draugijos narė. Daugelio mėgstama talentinga Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos mokytoja Žydrė Juodagalvienė. Štai koks spalvingas gruodinukų sąšrašas! Gruodį gimė ir Žakas Širakas, Styvenas Spilbergas, Šarlis de Golis, Raineris Marija Rilkė, Liudvikas van Bethovenas, Tadas Ivanauskas, net ir Arvydas Sabonis. Tačiau turime ir kitokių asmenybių, tarkim, Leonidas Brežnevas, Josifas Stalinas. Kokioms jėgoms savo išskirtinį talentą atidavė šie žmonės, ir taip aišku. Negana to, tokį ypatingą mėnesį, kai vyksta nuolatinės Tamsos ir Šviesos kovos, Michailas Gorbačiovas atsistatydino iš SSRS prezidento pareigų ir buvo išliesta Adolfo Hitlerio knyga „Mein Kampf“. Galiausiai gruodį gimė ir popiežiai Pijus VI bei Pranciškus, o gruodžio 25 – Kristaus gimimo diena. 

Ignalinos vaikas

Rūta – Ignalinos žemių vaikas. Ji žaidė, bėgiojo, krėtė išdaigas, mokėsi pažinti pasaulį tuose pačiuose kiemuose ir paežerėse, kaip ir mes visi. Jos alsavimą ir širdies plakimą atpažįsta Ignaliną supantys miškai. Sava… Gal net labiau sava nei galima įsivaizduoti. 

Rūtos pilnos erdvės, nes ji tiko ir pritiko visur: tautiniai šokiai, pramoginiai šokiai, mėgėjų teatras IKI, Gamtosauginio komiteto pirmininkė tuometinėje Ignalinos gimnazijoje. Ji visą mokyklinį amžių buvo scenos žmogumi.

Besimokant paskutiniuosius metus mokykloje, Rūtą, kaip ir kiekvieną žmogų, privalantį žengti į nežinią, užplūsta daugybė minčių. „Buvo keli etapai, kai norėjosi lėkti į pasaulį. Svajojau apie studijas JAV, Danijoje. O kai baigiau mokyklą, staiga užklupo toks liūdesys. Supratau, kad aš visiškai nenoriu didelių miestų, gausybės automobilių, šurmulio. Negaliu sakyti, kad esu visiškai kaimo mergina, bet man reikalinga gamta. Svajoju apie savo sodybą prie nuostabaus Dysnų ežero. Mūsų šeima turi ten nuostabią pakrantę. Manau, kad ten yra mano vieta“, – pasakoja Rūta. 

Paieškos sustiprina

Karta iš kartos sistemos žalojami ir dirbtinai primetamų stereotipų įtakojami žmonės, šiandien pajutę norą ieškoti savo pašaukimo, nelengvai tą kelią suranda. Rūtai taip pat teko išgyventi ieškojimų nerimą. 

„Šiais metais pakeičiau studijas, kitaip tariant, gyvenimo kryptį, turėdama konkretų tikslą. Pasauliui įgyjant kitokį vaizdą, manau, dabartinė mano kryptis leis dirbti ir kurti nuotoliniu būdu, o tai reiškia, kad aš galėsiu didžiąją laiko dalį leisti namuose, gamtoje. 

O pradžia buvo paini. Pasibaigus egzaminų sesijai mokykloje, traukiniu išvykau į Muzikos ir teatro akademiją Klaipėdoje. Traukė aktorės specialybė, tačiau perėjus kelis etapus – neįstojau. Tuo metu turėjau antrą variantą, todėl nepriėmiau skausmingai šios žinios (gruodinukų laimė ir nelaimė ta, kad jie daugelį dalykų sugeba tiesiog puikiai, todėl jiems sudėtinga apsiriboti ties viena konkrečia specialybe ar pomėgiu – autor. past.). Pasirinkau veterinarinę mediciną Kaune. Prisimenu, labai džiaugiausi tuo pakvietimu. Naktį kėliau tėtį: „Tėti, ar tu gal patikėti? Aš įstojau! Kokia aš kieta!“ 

Bet po metų, nors ir mokiausi gerai ir gavau stipendiją, mat buvau tarp septyniolikos stipriausiųjų, kurie ją gauna, ėmiau nerimauti. Aš juk esu scenos žmogus ir besimokydama pajutau, kad gęstu, neturiu galimybės pasireikšti arba netelpu laike daryti tai, ką noriu… “, – atviravo mergina. 

Mokslo metų viduryje Rūta rimtai ėmė svarstyti, kaip elgtis. Ir ji išdrįso ieškoti atsakymų tardamasi su profesionalais. „Daugelį raginu nebijoti ir kreiptis į psichologą. Tai nereiškia, kad eini iš proto. Esmė ta, kad vienas pats su savimi negali priimti sprendimų, kurie verda tavyje. Man psichologė padėjo išgryninti svarbius dalykus ir papildomus, o galutinį sprendimą, žinoma, priėmiau pati. Psichologas – nėra tavo artimas ar draugas ir jo neveikia jokios išankstinės baimės ar nuostatos. 

Baigusi mokslo metus ir viską atsiskaičiusi, pavasarį padaviau prašymą į Vilniaus universitetą ir įstojau. Verslo informacijos vadyba – studijos, padėsiančios valdyti informacijos kiekius kompanijose ir marketingas. Didelė apimtis, plati sritis, žadanti daug iššūkių ir daug erdvės saviraiškai, kūrybingumui. Jei būčiau pasilikus veterinarijos studijas, lauktų aiškus, monotoniškas darbas, aiškiai nuspėjamas iki paskutinės dienos. 

Iš pradžių – Klaipėda, tada Kaunas, dabar – Vilnius. Tai jau ženklas, kad aš sugrįšiu į Ignaliną, – juokiasi mergina ir antrina. – Kai į vieną žmogų sutelpa tiek visko daug, jam tikrai sudėtinga atrasti savo vietą. Džiaugiuosi savo tėčiu, kuris viską priėmė ramiai, nestabdė ir negesino manęs, nekalė prie kryžiaus, tik prašė gerai pagalvoti. Tarkim, Eimantas Pakalka, jis taip pat išėjo iš tos pačios teatro IKI „virtuvės“, bet užsispyrimo dėka įstojo į aktorinį, berods, iš trečio karto. Skirtumas tarp mūsų tas, kad jis, matyt, žinojo, kad teatras ir tik teatras yra jo. O aš esu kitokia. Aš stengiuosi nesiplėšyti siekdama tikslo. Tai vėliau atsilieps ar fizinei, ar psichinei sveikatai. Jei tau nepasisekė dabar, tai arba ne tavo tikslas, arba dar neatėjo laikas jam. Jei matau kliūčių, paleidžiu situaciją ir lengvai darau kitus žingsnius, nes širdyje žinau, kas skirta man – būtinai bus mano. Jei širdyje nėra šimtaprocentinio žinojimo ir yra bent koks kabliukas – sustok laiku. Aktorystė – didžiulė konkurencija, kuri labai dažnai įtraukia į vienokių ar kitokių priklausomybių liūną. Liberaliame pasaulyje kalbų mokėjimas ir turėjimas potencialo – yra vis ko jėga.“

Ekspedicijos ir ornitologija

Dar vienas ypatingas Rūtos bruožas. Domėjimasis gamta ir ne tik grožėjimasis ja, bet ir siekis pažinti, pajausti. „Ne vieno žmogaus indėlis, kad aš turiu tokį žinių bagažą, kokį turiu. Aišku, jis dar pakankamai siauras, bet juk viskas dar prieš akis. Mano brolis turėjo draugę ornitologę. Jie nuo mažens mane visur imdavo drauge: į mišką keliauti, paukščių žieduoti. Aš tada tiesiog pamilau paukščius. O vėliau, jau mokykloje biologijos mokytoja Onutė Motiejonienė pastebėjusi šiokį tokį potencialą manyje, pakvietė į respublikinį projektą „Paskui paukščius“. Tai labai įvairiapusis, daug veiklų apimantis paukščių pasaulio stebėjimas, tyrinėjimas, fiksavimas. 

Šie du žmonės padarė labai didelę įtaką formuojant mane, kaip asmenį, turintį savas vertybes. Ekologija ir aplinkosauga man apskritai yra labai svarbu. Pradedu viską nuo savęs. Neramu, kad žmonės per daug atsipalaidavę ir visai nemąsto nei apie savo, nei apie planetos ateitį“, – svarsto Rūta ir tą pačią akimirką surenka ant sveikuolių tako Ignalinos miesto paplūdimyje besimėtančius polietileno likučius. 

Gavaičio oazės turtai

Ilgą laiką Gavaičio ežeras buvo tapęs lyg kankiniu, sugeriančiu į save visas neatsakingos žmonių veiklos pasekmes. Aptardamos su Rūta viską, kiek teko ištverti ežerui, prisiminėme ir dar vieną Ignalinos televizijos užfiksuotą, jau daugelio į užmarštį nustumtą 1990-ųjų antros pusės įvykį, kai piliečiai A., gyvenę Putinų g., išleido į ežerą nemažą kiekį krosnių kuro. Džiugu, kad šiandien ežeras jau atsigauna…

„Pažiūrėkite, čia jau gyvena ir peri upinės žuvėdros, mėgstančios ramybę. Beje, dažnai maišomos su kirais, nors tai – visai skirtingi paukščiai. Net restorano „Žuvėdra“ reklaminiame viršelyje nupieštas kiras, nors, kaip suprantu, jie norėjo ten pavaizduoti žuvėdrą. Dar Gavaičio ypatingumu mėgaujasi ausuotieji kragai, laukiai, kurie taip pat kartais painiojami su narais, gausu žvirblinių paukščiukų. Vandens paukščiai čia peri. Ir tai svarbus ženklas, kad ši vieta jiems saugi ir yra užtektinai išteklių prasimaitinimui. Jeigu čia nebus ramybės – ir paukščių čia nebus. Kiekviena rūšis daugiau ar mažiau prisitaiko prie žmonių, bet taip pat ir žmogus turi taikytis prie gamtos, o ne barbariškai brautis į ją tenkinant tik vienpusius poreikius“, – savo įžvalgas atskleidė Rūta. 

Dievas (plačiąja, kiek tik galime suvokti prasme) sukūrė žmogų protingą, iš gamtos protingiausią, ir pavedė jam gamtą prižiūrėti, ja rūpintis. Žmogaus santykis su gamta menkai teprimena rūpesčio santykį. Jis panašus į nerūpestingą užvaldymą dėl naudos – imame viską, ko norime: vandenį, miškus, iškasenas, manydami, kad gamta stipri, atsistatys, o jei atsistatyti nepavyks – ne mūsų reikalas. Arba… nemyliu gamtos, nes ji man pavojinga ir, be to, ji nemyli manęs. Kaip bežiūrėsi, faktas tas, kad gamta nebeatsistato ir žmonės jaučia to pasekmes, – bent jau savo sveikata, tai tikrai… Kas žino, gal vieną dieną mūsų maža mergaitė, vieną šaltą gruodį gimusi ypatingose Ignalinos žemėse, įvykdys savo misiją – būti šioje žemėje Šviesos sergėtoju. 

Autorės nuotr. 

1 komentaras

  1. Gražus straipsnis. Sėkmės Rūtai😊


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje