Skip to content

Būrį ignaliniečių paliko traukinys arba kaip tampama išskirtinių įvykių liudininkais

Visai neseniai, lapkričio pabaigoje, Dūkšto geležinkelio stotyje vyko jaukus ir įsimintinas istorinių geležinkelio detektyvų vakaras. Tąkart pamaniau, kad tokių neprastų istorijų turi ir Ignalinos geležinkelio stotis. Dalį jų Ignalinos TV kūrybinė grupė perpasakojo laidose, perrašė ir laikraščio MI puslapiuose. Bet niekada negalėjau patikėti, kad pačiai gali tekti tapti Ignalinos geležinkelio stoties detektyvo liudininke. Gal tai kaip nors susiję su ilgus metus šį ruožą prižiūrėjusio geležinkelininko, šviesios atminties prosenelio Justino Ozarinsko (Zariūno), šiomis dienomis galėjusio švęsti 112-ąjį gimtadienį, istorijomis? Kad ir kaip ten būtų, laikui bėgant gruodžio 12-osios įvykis atguls prie kitų mūsų miesto stoties istorijų, todėl, manau, svarbu jį aprašyti, kol dar neišblėso prisiminimai. 

Ankstus sekmadienio rytas, jauduliukas kiek trikdė miegą, tad abu keliauninkai (aš ir mano sūnus) pakilo 4 val. ryto. Laukė nepaprastas įvykis. 06.40 val. traukiu Ignalina–Vilnius turėjome vykti į vieno ilgai žadėtą, o kito ilgai lauktą kelionę. Lauke temperatūra sukosi apie nulį, o iš dangaus krito šlapios snaigės. 

Kadangi daugiau nei dvidešimt metų vairuoju automobilį, poreikio naudotis viešuoju transportu tarsi ir nebuvo. Todėl natūralu, kad kelionė traukiniu – išskirtinė pramoga. Paskutinį sykį mudu su sūnumi juo važiavome Kūčių vakarą prieš aštuonerius metus švęsti Kalėdų pas brolio šeimą į sostinę. Paskui ilgus metus sūnus vis garsiai svajojo apie kelionę traukiniu. O man lyg ir pritrūkdavo laiko, tad vis atidėliojau… Ir štai šeštadienį paaiškėjo, kad turime kokiu nors būdu patekti į Vilnių būtent be automobilio, kad atgal galėtume grįžti su juo. Kaip sykis – ir vaiko gimtadienis čia pat, tad kartu ši kelionė būtų savotiška dešimtojo gimtadienio dovana. Apimta euforijos dėl džiugių sutapimų, internetu nupirkau mudviems bilietus traukiniu, iškilmingai parodžiau e-bilietus telefone ir pranešiau, kad rytoj rytą laukia nepaprasta kelionė. 

Kad kelionė bus nepaprasta – nuspėjau teisingai. Atvykome į stotį. O gražumas… tamsoje kalėdiniais žiburiukais išpuošta stotis, šalia jau ūkavo užvestas traukinys, primenantis daug jaukių namukų, suklijuotų į vieną eilę, žibintų šviesose besisukančios snaigės žibėdamos dar labiau stiprino pasakišą vaizdą. Palei stotį būriavosi pulkeliai laukiančiųjų. Ir mudu įsipainiojome tarp jų. 

Perone esantis laikrodis, šviečiantis raudonais taškučiais, lėtai mainėsi įspėdamas, kad netukus sudėlios skaičių keturiasdešimt, reiškiantį, kad tuomet įvyks TAI. Ir tada sūnus konstatavo, kad traukinys greičiausiai vėluos, nes liko dvi minutės iki išvykimo, o jo net negirdėti… Ir ėmiau pasakoti, kokia išskirtine tvarka ir drausme nuo pat geležinkelio atsiradimo pasižymi ši sukarinta (bent anksčiau taip buvo) struktūra. Visada viskas laiku, nes viena klaidelė ir griūna visa sistema, mat traukinių tvarkaraščiai yra labai griežtai sudėlioti. Jie negali bet kur ir bet kaip judėti, nes jų prasilenkimai galimi tik ten, kur išsišakoja keliai, suderinti minučių tikslumu, siekiant išvengti susidūrimo. Kai traukinys važiuoja ruože, kuriame yra tik vieni bėgiai, kaip kad pas mus, avarijos būtų neišvengiamos… 

Man bebaigiant paskutinį sakinį, smagiai ūkteli traukinys ir iš stoties išrieda į tamsą link Vilniaus. Žaibo greičiu atskriejo mintis, kad po minutės kitas traukinys ta pačia kryptimi tai nevažiuos, ir kad tai ir buvo mūsų traukinys, o ne prasilenkimo laukiantis „keliautojas“ į Turmantą. Nespėjus nieko ištarti – kilo toks sąmyšis perone, vėliau persikėlęs į stotį, kur buvo bandoma nulinčiuoti stoties kasininkę, – kad galvoje viskas susimaišė. Negalėjau suvokti to, kas įvyko. Traukinys, net neatidaręs durų, paliko visus keleivius ir išbildėjo į sostinę vienas pats, palikęs mus su visomis svajonėmis perone. 

Kiek spėjome suskaičiuoti, tokių buvo 22 keleiviai, bet gali būti, kad kelis praleidome. Vieni iškart nubėgo į automobilius, kiti į autobusų stotį, o treti dar bandė prašyti grąžinti traukinį. Kasininkė kažkam bandė intensyviai skambinti, aiškinti padėtį, o žmonės šaukė, barėsi, reikalavo iškviesti policiją traukinio mašinistui, nes esą jis greičiausiai neblaivus. 

Net nežinau, kas baisiau: sugadinti svajotą kelionę ar negalėti išvažiuot į darbą gamykloje? Būtent tuo traukiniu dalis Ignalinos miesto ir rajono gyventojų važiuoja į darbą Pabradėje, o šįryt jie liko… Jei vienas ar du žmonės ateina keliomis valandomis vėliau – gal ir ne bėda, bet kai dalis pamainos, keliolika žmonių, – stoja dalis proceso. Kitas traukinys – tik po kelių valandų… 

Kodėl traukinys paliko žmones, lieka mįslė. Toks… labai ne koks stebuklas. Pasirodo, šis traukinys vakare atvažiuoja ir čia nakvoja, o rytą iš Ignalinos pradeda savo ilgą darbo dieną: vežioja žmones į darbą, iš darbo, įgyvendina svajones, gabena lauktuves. Tą rytą mašinistas, užvedęs traukinį, kažkodėl neatidarė traukinio durų, nors tai, kaip teigė metų metus kasdien į darbą važiuojantys keleiviai, darydavo 6.30 val. Visi kantriai laukė prisišlieję prie apšviestos stoties, kada bus atidarytos durys leista įlipti. Atėjo konduktorius, pats rankomis atsidarė mašinisto duris ir įlipo į traukinį. Matyt, pasilabino, aptarė svarbiausius reikalus, tada konduktorius išėjęs iš garvežio žvilgtelėjo į peroną ir… jau netrukus traukinys, taip ir neatidaręs durų, linksmai nupūškavo. 

Žinoma, praėjus dienai, viskas atrodo smagiai ir linksmai. Iš tikrųjų tai nieko baisaus nenutiko. Taip, prarasta po keletą ar keliolika (kas išvažiavo į darbą automobiliu) eurų, kažkas taip ir neišvažiavo į svajonių kelionę traukiniu, tačiau visi sveiki ir gyvi vienaip ar kitaip pasiekė tikslą. Mudu su sūnumi patrepsėję, žinoma, jau be nuotaikos, nukulniavome į autobusų stotį, kur jau lūkuriavo greičiausias iš paliktųjų keleivių. Iš paskos niurnėdami atėjo ir kiti. Ten sulaukėme 14 minučių vėlavusio autobusėlio, ir nors labai nemaloniai, nekomfortiškai ir nesaugiai, bet šiaip taip vieni pasiekė Pabradę, o mes – Vilnių. 

Vėliau viskas ėjo lyg per sviestą – planai įgyvendinti, tačiau kelionė traukiniu vis dar laukia. Gal kitą sykį pasiseks labiau ir būtent tada sužinosime, kokį stebuklą paruošęs mums gyvenimas, kad „atidėjo“ tą suplanuotą kelionę. 

Autorės nuotr. 

4 komantarai (-ų)

  1. Teisingai surašėte. Stovi traukinys kaži kur šone, reikia ateit, pačiam duris atsidaryt . Ne visi tokie protingi ir tvarka turi būti. Atėjo laikas, turėtų traukinys atvažiuot į vietą, atverti duris, kad kiekvienam vykstančiam būtų aišku , o dabar betvarkė gel. stotyje.

  2. Visiems visko búna ir nereikia smerkti, gal buvote apsaugoti nuo blogiausio.

    • Ko gero, kad apsaugoti, ypač jei už traukinio vairo koks besmegenis sėdi.

  3. Labai nuobodus straipsnis 🙁


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje