Šiame rašinėlyje nebus kabučių. Ne todėl, kad kai kurių personalijų atžvilgiu jos netiktų. Ne, ką jūs, jos tiesiog prašyte prašosi, bet, žinote, šiais laikais, kai cenzūros nėra (matote, jau kabučių nededu), aplinkui būna labai daug mėšlo, o kai mėšlą mėšlu pavadini, tas mėšlas pradeda labai smirdėti ir reikalauti apginti jo garbę ir orumą.

Aš apie kultūrą. Teisingiau, apie nacionalines kultūros ir meno premijas, šiek tiek apie tai, kam jos buvo ir kam nebuvo skirtos.

Kai pretendentų sąraše pamačiau rašytojo Kazio Sajos pavardę, iš karto pasakiau: štai kandidatas, kuris netaps laureatu, ir tai bus simboliška. Netaps vien dėl to, kad anais laikais jam valdžia nepatiko. Valdžia ir prisitaikėliai. Smulkioji valia ir smulkieji prisitaikėliai. Prisimenate jo „Mamutų medžioklę“, prisimenate, kaip jis apie tokius, kurie šiandien šiltose vietose tebesėdi, rašė?

„O tu po kailiniais ponulį pilvą vėžini, Nusišnypšti, susibezdi, suvalgai duonos griežinį Su lašiniais… O ko daugiau? Užkandi, nugeri… Žmona pakaso nugarą…“

O prisimenate, už ką K. Saja dėkojo valdžiai? „…ir už tai, kas tarp kojų – dėkoju, dėkoju, dėkoju“.

Neteisingas mąstymas. Už tokį dalyką dėkoti valdžiai? Taigi šitas dalykas gali būti nukreiptas prieš valdžią ar padėtas ant jos, tikiuosi, supratote, apie ką kalbu. Kažkoks neteisingas rašytojas. Apskritai visi, kurie padaryti anais laikais, yra brokuoti. Beveik visi, išskyrus tuos, kurie ir anais laikais… 

Ne, K. Sajos negalima priskirti prie tų, kurie ir anais laikais dirbo Lietuvai. Aišku, kad visa jo kūryba neverta nacionalinės premijos. Štai jeigu jis būtų kūręs šiuolaikinį meną (tęsiu pažadą dėl kabučių), jeigu bent dabar kur nors pastatytoje jo pjesėje Kaminkrėtys nusivalytų veidą trispalviu skuduru…

Dabar galėtų. Bet K. Saja dar gyvas, dar šito neleis. Dar palaukit, ponai meno vertintojai, jam 89 metai… 

Prisimenate (kažkoks prisiminimų rašinys), kaip tas, kuris ir tada dirbo Lietuvai, trispalvę pavadino skuduru: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. 

Ne menininkas sekretorius buvo, kažkoks ūkininkas, bet meilužę viešbučiu sugebėjo aprūpinti, šito iš jo neatimsi… Menininkas tiesiog paimtų Trispalvę ir ja, kaip skuduru, nusivalytų rudai išteptą veidą (tai irgi turėjo kažką simbolizuoti), kaip tai padarė nacionalinės premijos laureatas. Ir pavadintų tai šiuolaikinio meno kūriniu – performansu.

Ne visi dar šiuolaikiškai supranta šiuolaikinį meną – performansą. Prisimenu, prieš keletą metų Dailės akademija neleido savo studentui ginti savo ar tik ne diplominio darbo, kuris turėjo atrodyti taip: kiekviename kambario kampe pridėta po išmatų krūvą. Ką tas performansas turėjo reikšti, nebeprisimenu, bet tada net teismas stojo Akademijos pusėn ir neleido studentui prišikti Akademijos. 

Nesuprato, kad musei gražiausias dalykas yra mėšlo krūva, ant kurios ji tupi.  

Bet tai buvo seniai, dabar  už tokius darbus menininkas būtų vertas nacionalinės premijos. Nes svarbiausia dabar nustebinti pasaulį. Nebūtinai išmatomis tepant savo Alma Mater. Galima tiesiog atsistoti ant galvos… 

Pasakysite – vaikystėje daug kas stovėjome ant galvos. Jei taip pasakysite, tai reikš, kad jūs nesuprantate šiuolaikinio meno. Beje, reikia ne tik atsistoti, bet ir kaip nors pavadinti šitą savo meno kūrinį. Pasaulio centru ar pasaulio bamba, kuria kiekvienas nori būti. 

Gaila, kad paskelbus šitos nacionalinės premijos laureatus, nepasirodė rašinių apie jų darbus. Na, gal ką praleidau. Vieninteliame mano aptiktame rašinyje buvo klausiama: ką ta premija pasako apie mūsų kultūrą?

Būčiau manęs taip: šiuolaikinė mūsų kultūra yra ta, už kurią moka pinigus. Pavyzdžiui, garsusis Kanalizacijos Vamzdis Vilniuje. Ar dar kažkokia Kalvelė ten pat, apie kurią jau niekas nežino, nei kur ji yra. Netvarka, būtų galima rodykles pastatyti. Jeigu jos būtų meniškos, dar ir uždirbti būtų galima. Menininkai irgi nori valgyti, ir ką jiems daryti, kad jų meno niekas neperka, išskyrus tą meną suprantančius valdininkus, kurie už meną nepagaili valdiškų pinigų, sakoma, ne už dyką, kažkas apie otkatą sapaliojama…   

Bet ne, pasirodo, didžiausia problema mūsų kultūroje yra tai, kad nacionalinių premijų laureatai savo skaičiumi neatitinka lyčių lygybės principo. Iki šiol vyrų apdovanojama daugiau, negu moterų, ir tai esanti svarbiausia priežastis, dėl kurios mūsų kultūra atsilieka nuo pažangiausių šalių kultūros. 

Čia būtinai noriu pabrėžti, kad tame rašinyje per kažkokį neapsiūrėjimą nebuvo paminėta, jog tarp laureatų nėra nė vieno apie savo polinkius pasiskelbusio netradicinės orientacijos atstovo – nei ankstesnio, nei šiuolaikinio meno kūrėjo. Kur žiūrėjo redaktorius?.. 

O kur eina Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ herojai? 

Jie eina į Šventę:

„Beriam akysna Tiesą ir melą – Siela badauja, Liežuvis mala!“ 

Gal tai gerai atspindi šiuolaikinės kultūros būseną? Gal bėda ta, kad pernelyg gerai atspindi?

P. S. Prieš kurį laiką nusiunčiau Seimo Kultūros komisijos pirmininkui Vytautui Juozapaičiui porą rašinėlių, kuriuose minėjau kultūriškai nutautinantį tautą Lietuvos radiją. Manote, kultūringasis seimūnas kaip nors reagavo, na, bent, cituojant K. Sąją, susibezdėjo? Žinoma, ne, juk jis kultūringas.