Gruodžio pūgos palengva užneša takus ir kelelius vedančius į tautos istorijos pažinimą. Ypatinga karta, už buvimą lietuviu mokėjusi savo gyvenimo laime, tirpsta nuo žemės delno, palikdama mums nepavergtą, nesunaikintą ir nenugalėtą meilę Lietuvai. Išeinantys sako – kalbėkite garsiai, rašykite, skleiskite tiesą, kurioje sudėtas visas mūsų tikėjimas rytdiena ir Sibiro platybėse palaidotų brolių svajonės. 

Šv. Kūčių išvakarėse kelias veda į Krivasalio kaimą, kurio jaunimas visame krašte nuo seno garsėjo patriotizmu, draugiškumu, bebaime partizanine veikla. Tremčių ir blaškymų audros neaplenkė šių vietų, laikai keitėsi, bet, kaip sako krivasaliečiai, nekito vietovės laisva dvasia, išliko krivių puoselėtos intencijos.

Šiandieną, ieškodami tautos istorijos prisiminimų, jau už snieguotų ir nepažįstamų kaimo vingių, už netikėtų posūkių randame sodybą, kurioje šiltai sutinka jos šeimininkė Ona DRUTEIKIENĖ.

Kalbėdama apie Kūčias tolimoje tremtyje, grįždama į stiprių išyvenimų atkarpą, Onutė vėl braukia ašaras, dėkodama likimui už palankumą ir pripažįsta Aukščiausio malonę.

„Mano gimtinė – Ripelialaukio vienkiemis. Pas tėvus augome penkiese, džiaugėmės vakyste, bet tuometinės negandos neaplenkė mūsų kiemo. Tėvelis Antanas Rukas nekaltai areštuotas, nuteistas ir išvežtas į Vorkutos lagerius, kur, praėjus vieneriems metams, mirė. 1949 m. mama Marijona su mumis visais, kaip „bandito“ šeima, išvežta į Irkutsko srityje esantį Ust Kuto rajoną, gyvenvietę Ujan. Varginanti kelionė traukiniu truko 24 paras, nes „banditus“ vežė aplenkdami didžiuosius Rusijos miestus. Po estų mėginimo pabėgti, visus vagonų langus aklinai užkalė lentomis, todėl nematėme nei šviesos, nei žinojome koks paros laikas.

Prisiminimuose iškyla dviejų galų namelis, visai be pamatų, be stogo, tik užpiltas žemėmis, kad nelytų per viršų. Vienoje pusėje gyveno rusė, vietinė moteris su sūnumi, kitoje, buvusioje arklidėje – mes. Mama įžengė pirma, mūsų penketas iš paskos, apstojome ją rateliu ir didelėmis akimis žvelgėme į vietą, kurioje privalėsime gyventi. Nei pečiaus, nei gulto, visai nieko. Tolimoje šalyje pasitiko baisus skurdas, badas. Buitį lipdėmės patys. Mama iš plytų sudėjo kažkokį pečiuką, kaimynės sūnus įtaisė kaminą… Kaip nesudegėme, net neįsivaizduoju. Iš lentų sukalė vieną didesnį gultą, o man teko miegoti ant siauro suolelio. Jei nori apsiversti ant šono, tekdavo atsikelti. Užsikloji tuo, kuo nešioji apsirengęs. 

Privalėjome iš ryto eiti į mokyklą, o po pietų dirbome kolūkio fermoje visus sunkiausius darbus. Basi, neturime kuo apsiauti. Mama šiukšlyne surado du skirtingų didžių kaliošus – vienas didelis, o kitas mažas, pritaisė man kažkaip ant kojų… Einu, vargstu, verkiu. Vėliau pas kareivius gavo mano dydžio batus, o jų visai nesuvaldau, nepakeliu kojų nuo sunkumo.

Paprasti rusai patys vargo labai, bet matydami mus alkanus, dalinosi paskutiniu kąsniu, paskutinę bulvę lauždavo per pusę… Pirmais metais visi labai nusilpome, mūsų kaimynė rusė mamai padėjo iškviesti daktarą, kuris po vizito jai pasakė – nori išgelbėti nuo mirties vaikus, ieškok ožkelės, kitaip nieko gero nebus. Ožkelę surasti padėjo tremtinių Lašinskų šeima iš Linkmenų. Mama vedėsi ją net 15 kilometrų miškingomis vietovėmis, kol pasiekė namelius. Mažą pieno davinį dalindavo visiems, balindamą arbatą… Taip sustiprėjome ir išgyvenome.

Sibire išmokau dirbti visus ūkio darbus. Kolūkyje auginau 50 veršelių – ganiau, šėriau, girdžiau. Vien vandens kibirų kiek tekdavo prisemti iš paparasto šulinio. Aplinkui miškai, bet per darbus niekas neišleisdavo uogauti. Vieną kartą pažįstama pakeitė mane fermoje, prisirinkau krepšelį laukinių braškių (tokios tikrai auga Sibire) ir skubu namo. Sutiktas praeivis sako, kad pakelėje laukia manęs patikrinimas, kodėl esu ne darbe?.. Išsigandau, puoliau plaukti į kitą vietą per Okos upę, o ten tokia srovė, tokie verpetai, kad pamečiau krepšelį su uogomis ir pati vos išplaukiau į krantą. O estės merginos taip ir nuskendo, neapskaičiavusios savo jėgų bei verpetų galybės. 

Kaimynė rusė sakydavo mums, jeigu Stalinas mirs, jus paleis. Kiekvieną mėnesį visa šeima eidavome registruotis ir pasirašyti pas komendantą. 

Šaltos Sibiro žiemos, bet jau gilios ir sausos, kai sukabina šaltis, tai ir laiko iki pavasario. Tvoros pykšėdavo. Vasarą labai kankino mašalai, uodai. Miške dirbdamos tremtinės nuo įkandimų taip ištindavo, kad gydydavosi ligoninėje.

Pirmų Kūčių vakarą tremtyje tiesiog nieko neturėjome. Savo dideliuose batų auluose atsinečiau kviečių grūdų, kuriuos pakepino ir buvo toks pats skaniausias patiekalas. Vėliau, jau dirbdami kolūkyje, pradėjome gyventi kažkaip. Šv. Kūčių vakarą mama būtinai išskleisdavo glėbelį šieno ant stalo, apdengdavo staltiese, padėdavo kryželį atsivežtą iš Lietuvos, turėdavome juodos forminės duonos… Meldėmės tyliai. Su Dievo pagalba viską išgyvenome, pakėlėme, sulaukėme grįžimo į Lietuvą. 

Ruošiantis skubiai kelionei į tremtį, susijaudinusi mama pamiršo paimti daug svarbių dalykų, bet pasiėmė medinį kryželį, saugojusį visus tuos metus mūsų šeimą nuo didesnių nelaimių tolimame krašte. Perkūnijai grūmojant, mama jį kabindavo ant lango“, – pasakoja Ona Rukaitė-Druteikienė, rodydama išsaugotą šeimos relikviją.

Beveik po 9-erių metų tremties, Onutė į Lietuvą parvažiavo su vyru Alfonsu ir 11 mėnesių dukrele Irena. Kelionė traukiniu užtruko tik 8 paras. Likimo siųstą draugą sutiko tremtyje ir šeima grįžo gyventi į jo tėvų namus Krivasalio kaime. 

Praėjo daug dešimtmečių, suaugo vaikai, daug kas aplinkoje kito, bet Onutės gyvenime nepajudinamu liko tikėjimas Aukščiausio jėga, kuri žmogui duoda stiprybės visuose išbandymuose ir saugo visuose žemės keliuose. 

Sibire mes išgyvenome tik su Dievo pagalba, – sako Onutė šv. Kūčių vakarą dėdama tą patį kryželį ant stalo ir jau planuodama išsaugotą šeimos relikviją, perduoti jaunajai kartai. Moteris ragina visus nepamiršti tremtinių išgyventos kančių istorijos ir Tikėjimo, be kurio gyvenimai neturi tikrosios prasmės.

Autorės ir archyvo nuotr.