Visas pasaulis orientuojasi į tvarią, žiedinę (ciklišką) ekonomiką, tikint, kad bus švari ekologiška aplinka, spręsis klimato kaitos problema. Daugelis patikliai tiki, kad siūlomos naujausios technologijos yra visiškai švarios, ekologiškos. O realiai įsigilinus matome, kad vaizdelis ne toks, koks piešiamas. Pereinu prie pavyzdžių. Niekam beveik nekyla abejonių, kad ateities transporto priemonės bus varomos elektra – nuo individualių automobilių, sunkvežimių iki skraidančių aparatų, lėktuvų.  Bet švedų mokslininkai nustatė, kad elektromobiliai yra net 70 proc. taršesni nei benzininiai ir dyzeliniai automobiliai. Atrodo keista, kaip gali būti elektromobiliai taršūs. Bet jiems pagaminti reikia daug retųjų metalų (baterijoms), o jų išgavimui suvartojama daug taršios energijos plius ta elektros energija dažnai dar gaminama iš iškastinio kuro, tad galutinis produktas nėra nei ekologiškas, nei aplinkai draugiškas.

Taipogi visas pasaulis, kur daug saulėtų dienų, sparčiai plėtoja saulės energetiką. Jau atrodo nieko geriau ir ekologiškiau nesugalvosi už saulės baterijų gaminamą energiją. Pasirodo, kad pasibaigus saulės kolektorių eksploatacijos laikui (po 20–25 m), bus nepaprastai daug susikaupusių atliekų. Aplinkosaugininkai paskaičiavo, kiek per 2016 m. energijos pagamino atominės elektrinės, o kiek energijos per 25 m. pagamins saulės jėgainės, tai atliekų susidarys didžiulis skirtumas. Palyginimui imama futbolo aikštė. Atominių jėgainių atliekos siektų beveik 56 m aukščio, o saulės baterijos, jų toksinės atliekos siektų du kartus aukščiau nei Everesto kalnas (8849 m x 2 = 17 698 m). Išvada: tokiam vienam sąlyginiam energijos vienetui pagaminti saulės baterijos sukuria 300 kartų daugiau toksinių atliekų, nei atominės jėgainės. Ne veltui  pasaulis (Prancūzija) vėl svarsto grįžti prie branduolinės energetikos plėtros. Bet apie tai truputį vėliau.

Dar vienas labai perspektyvus produktas, kuris laikomas draugiškas aplinkai, tai vandenilis. Tai, ko gero, plačiausiai Žemėje paplitęs cheminis elementas. Visi žinome, kad jo laisvo nėra (tik Saulėje ir žvaigždynuose), o gamtoje daugiausia įeina į vandenio sudėtį (11,1 proc. pagal masę). Praktiškai turime neribotą kiekį vandenilio, kuris energetine verte tris kartus lenkia gamtines dujas ir kitus angliavandenilius. Vienas kg vandenilio duoda 33 kWh energijos, bet elektrolizės būdu gaminant iš destiliuoto vandens, reikia suvartoti 50 kWh energijos. Biologinių objektų pagalba bandoma išgauti pigesnio vandenilio ir jau pasiekta gana didelė pažanga, bet iki pramoninio lygio dar teks ilgokai palaukti. 

Iš kelių pateiktų pavyzdžių aiškiai matyti, kad pasigilinus į tuos gaminamus produktus, kurie labai svarbūs visai žmonijai ir buvo laikomi ekologiški bei atrodė tinkami žaliam kursui, o realiai, pasirodo, nėra tokie draugiški aplinkai. Juolab, kai norima spręsti klimato kaitos problemas. Viskas būtų gražu, jei nekreiptume dėmesio, kokios medžiagos jų gamyboje naudojamos, kiek reikia jų gaminimui energetinių resursų ir labai svarbu, kas bus pasibaigus eksploatacijai – atliekos bus panaudojamos, sandėliuojamos?

Kas dėl branduolinės energetikos, tai pirmiausia prisiminkime, kuo jos skiriasi. Atominėje energetikoje elektros energija gaunama skylant sunkiesiems urano grupės elementams į paprastesnius, kur įsiskiria daug šilumos, paverčiamos elektros energija. Bet kaupiasi ilgaamžių radioaktyvių elementų kapinynai. Jų sandėliavimas yra didelė problema, be to, dėl reaktorių avarijos yra tikimybė pasklisti radioaktyviems elementams. Branduolinė energetika – kai lengvieji elementai jungiasi ir sudaro sunkesnius, išskirdami milžinišką energijos kiekį. Panašiai procesai vyksta Saulėje. Eksperimentuojant jau pasiekta, kai energijos gaunama daugiau nei sunaudojama ,,užkūrimui“. Be minėtos  Prancūzijos, branduoline energetika dar plėtojama JAV, Kinijoje. Planuojami statyti mobilius, nedidelio galingumo reaktorius. 

Mane stebina, kad mažai dėmesio skiriama reaktoriams, kurie gamintų energiją, naudojant torį. Pasaulyje jo atsargų yra daugiau nei urano ir reaktoriai yra žymiai saugesni, nes aušinimui naudojamas ne vanduo, o išlydytos druskos. Sunku įsivaizduoti, kad 1 g torio duoda daugiau energijos, nei 28 000 litrai benzino, o 8 g torio lengvajam automobiliui kuru aprūpinti užtektų 100 metų ir jis aplinkai nekenktų. Bet 40 metų buvo nieko  nedaroma, kad toris tarnautų žmonijai, aprūpinant ją elektros energija. Jau dabar minėtose šalyse ir Indijoje šia linkme rimtai dirbama. 

Baigiant, galima daryti išvadą, kad nors ir sparčiai vystoma alternatyvi energetika – saulės, vėjo ar geoterminė, bet be branduolinių jėgainių pasaulis negalės patenkinti vis didėjančių energijos poreikių. Ir kaip nepaminėjus, kad Lietuva turėjo puikią galimybę apsirūpinti elektros energija ir net eksportuoti ją, jei būtų neuždaryta Ignalinos atominė elektrinė. O dabar dažnai ir elektros trūksta, ir kaina ,,kandžiojasi“, ir reikia ją brangiai pirkti iš nedraugiškų šalių. Ta proga reikėtų prisiminti, kad Ignalinos atominės jėgainės pirmas reaktorius  buvo ,,užkurtas“  1983 m. gruodžio 31 d., o galutinai uždarytas (antras blokas) 2009 m. gruodžio 31 d. O dėl to netoli mūsų šalies sienos (apie 50 km nuo Vilniaus)  atsirado Astravo atominė jėgainė. Mums belieka tik stebėti, kokios sąskaitos ateis už elektrą ir ,,džiaugtis“ energetine  nepriklausomybe.

Technologijos.lt nuotr.