Skip to content

Skuba paskutinės 2021-ųjų valandos

Pranas ZUBRICKAS

Truputį per anksti atskubėjusi žiema su gana didelėmis šalčio porcijomis kuriam laikui buvo atsitraukusi. O atslinkusi šiluma gana greitai ištirpdė storoką sniego dangą. Buvo abejonių, kad ir vėl turėsime besnieges šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Bet gamta pasigailėjo mūsų, padovanodama baltas ir saulėtas šventes. Faktas, kad iš mūsų šalies žiemos nesiruošia dingti, nors prieš keletą metų  atrodė, jog normalių žiemų jau nebeturėsime. Dar gruodžio pradžioje žiema siautėjo Skandinavijos  šalyse, Suomijoje net pasiekė beveik -41 laipsnį šalčio, sniego, šalčio kliuvo ir pietiniams kraštams. Dabar esame pergyvenę pačius niūriausius paskutinius du metų mėnesius. Po Naujųjų, ilgėjant dienai ir net užklupus rimtiems šalčiams, pūgoms ir speigams, bet daugėjant ir saulėtų valandų, judėsime link pavasario.

O kokie metai buvo žemę dirbančių gėrybių puoselėtojams? Rezultatai, matyt, normalūs. Kaip ir kasmet, vienos kultūros užderėjo geriau, kitos prasčiau. Paprastai toms kultūroms, kurioms sąlygos subrandinti derlių būna nepalankios, atsiperka aukštesne kaina. Šiemet prasčiau derėjo sodai, kai kurios daržovės: bulvės, morkos, kopūstai. Lyginant su pernykštėmis kainomis, viskas labai pabrango ir tas brangimas, ko gero, tęsis iki kitų metų derliaus. Nors grūdų ir rapsų prikulta mažiau ir prastesnės kokybės, bet jų supirkimo kaina aukštesnė nei praėjusiais metais. Pieno primelžta irgi mažiau, užtat palankios sąlygos kainai labiau augti pieno gamintojui nei vartotojui. 

Ne kartą teko rašyti, kad mūsų laukai tapo monokultūriniai, dominuoja grūdinės kultūros ir rapsai. Dar neseniai pavasarį daugelį žavėjo žieminių rapsų geltonuojantys laukai. Dabar rimtai susirūpinta sparčiai skurstančia, nykstančia mūsų krašto bioįvairovė. Ir viena iš rimčiausių priežasčių – monokultūrinis ūkininkavimas. Einant prie tvarios žiedinės ekonomikos, numatomos nemažos lėšos pievų, šlapynių atkūrimui. Žemdirbiai raginami pereiti prie tvaresnio, įvairesnio ūkininkavimo, sukuriant didesnę pridėtinę vertę. Suprantama, yra kilęs didelis nepasitenkinimas tarp didžiųjų grūdininkų, kurie į sudėtingą našią techniką ir technologijas yra investavę daug lėšų. Nieko nuostabaus, kad jie ir toliau taip norėtų ūkininkauti. Tiesa, reikia pasakyti, kad didžioji investicijų dalis stambiesiems ūkininkams buvo parama iš įvairių europinių fondų. Žinoma, liko nuskriausti smulkieji, vidutiniai ir šeimų ūkiai. 

Visi seniai žino, kad visos valdžios po nepriklausomybės atkūrimo, eidamos į rinkimus, žadėjo ir žada remti minėtas ūkininkų grupes. O atėję taip ,,remia“, kad po kiekvienos kadencijos ūkininkų, ypač turinčių iki 10 ha žemės, katastrofiškai mažėja. Jei 2003 m. tokių ūkių buvo virš 230 tūkst., tai 2021 m. surašymo duomenimis, liko tik truputį daugiau nei 58 tūkst.(58 269 ūkiai). Ignalinos r. yra 1388 ūkiai, iš kurių 934 valdo iki 10 ha žemės. Kadangi  rimtai nusiteikta eiti žaliuoju kursu, planuojama, kad bus galimybė gauti paramą visiems ūkiams – jauniesiems ūkininkams, smulkiesiems, vidutiniams, stambiesiems bei ekologiškai ūkininkaujantiems. ŽUM pristatė Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą. Numatyta, kad Europos Sąjunga skirs 4,27 mlrd. eurų. Už pievas ir ganyklas ruošiamasi mokėti dvigubas išmokas (jos didės nuo 101 iki 192 eurų/ha), o stambiesiems ūkininkams išmokų lubos neviršys 100 tūkst. eurų. Abejoju, ar smulkieji ūkininkai bus pamaloninti ženklesne parama dėl paprasčiausios priežasties – su nedideliais produkcijos kiekiais nelabai išeisi į rinką, valstybinio supirkimo nėra, o kooperuotis lietuvaičiai nelinkę. 

Kas dar labai svarbu – nebelieka kaime žmonių, ypač jaunimo. Statistika skelbia, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvoje gyventojų sumažėjo 233 tūkst. (tiek, kiek jų yra Klaipėdoje ir Panevėžyje kartu sudėjus). Jei skaičiuotume nuo nepriklausomybės atkūrimo, tai Lietuvoje gyventojų sumažėjo 883 tūkst., liko 2,8 mln.  Kažkas matematiniu būdu paskaičiavo, kad po 72 metų Lietuvoje nebeliks gyventojų. Tikėti tokia prognoze vargu ar galima (Lietuva nėra dykumos zonoje), gyventojų tikrai bus, bet ar lietuvių liks, galima būtų ir pasiginčyti. 

Ant nosies 2022-ieji – Tigro metai. Be to – poriniai (Popiežius Pranciškus savo kasmetinėje kalboje Miestui ir Pasauliui pastebėjo, kad demografinė situacija yra katastrofinė, turėdamas galvoje Europą), tad reikia manyti ir tikėti, kad  COVID-19 viruso pandemija bus pažabota, labiau plintančio už Omikron atmainą jau neturėtų atsirasti. Tikriausiai turėsime sezoninę endemiją, kaip iki šiol gripą. O peržiemoję, vėl kibsime į žemiškus darbus, nes be žemės gėrybių ir jos puoselėtojų niekaip neišsiversime.

Linkiu visiems džiaugtis atėjusia normalia žiema ir visais įmanomais būdais saugotis kovido.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.