Šiemet spalio 28 d. sukako 70 metų nuo paskutinio Lietuvos partizanų Ignalinos kuopos vado Jono Makausko-Šilo (1920–1951) žūties. Sudėtinga būtų rašyti visą jo kovos metraštį, nes per septynetą partizanavimo metų teko jam pabuvoti Karijoto, Roko kuopose, pažinoti Inturkės, Labanoro, Molėtų partizanus, pasitikti ir lydėti Vytauto apygardos štabo pareigūnus. Čia pasistengsiu paminėti bent keletą epizodų iš šio pagarbos verto kovotojo gyvenimo. 

Štabo kurjeris

1944 m. spalio mėnesį kuriantis LLA Tigro rinktinei, vadas Leonas Vilutis-Bitinėlis turėjo viziją suvienyti visus Švenčionių apskrities kovinius vienetus. Ignalinos ir Kaltanėnų kuopos vadu paskirtas Juozas Karla-Juodalksnis iš Seniškio k. 

Bitinėlį ir Juodalksnį siejo nacių okupacijos laikų bendrystė, abu priklausė pogrindžio sąlygomis veikiančiai Lietuvos Laisvės Armijai, tad vadas vylėsi Juodalksniui pavyksiant organizuoti pasipriešinimą. Nebuvo tik įvertinta aplinkybė, kad vietoje labiau veikė ne paskyrimai, o asmeninės savybės, kurios ir iškėlė kautynių vadą Joną Kamarauską-Karijotą, narsų ir charizmatišką, bet sykiu ūmų ir žiaurų žmogų. 

Juodalksnis tuo tarpu nesiveržė vadovauti, pagal aplinkybes prisijungdamas tai prie Karijoto, tai prie Vinco Žaliaduonio-Roko, o 1946 m. sausio mėnesį gana neįprastomis aplinkybėmis tapo Lokio rinktinės, Erškėčio kuopos partizanu. Čia per kelis mėnesius įgijo pagarbą Vytauto apygardos štabo aplinkoje, tokiu būdu nutiesdamas tiltus tarp apygardos štabo ir Vinco Žaliaduonio, perėmusio vadovavimą Tigro rinktinei po Karijoto žūties. Juodalksnis paskiriamas ryšininku su apygarda ir šias pareigas pavyzdingai vykdė, kol 1947 m. balandžio 13 d. Mineiškiemio kaime sužeistas pateko į nelaisvę. 

Atkurti prarastiems ryšiams Rokui prireikė kone pusantrų metų, tik šį kartą vadas dubliavo ryšį – per ryšininkes, perduodant paketus Ignalinos turguje, ir per aktyvius partizanus, per Joną Makauską-Šilą.  

Šilui teko nelengva misija keliauti ryšio reikalais į Labanoro miškus, lydėti Tigro štabo viršininką Leonardą Basį-Pavasarį. 1949 m. rugpjūtį šių ekspedicijų metu ties Alžutėnais žuvo Vaclovas Baušys-Bitė. Turėjo vykti ir Vincas Žaliaduonis-Rokas, bet jis neatėjo į sutartą vietą. Kitą kartą vadas nesiteikė priimti nuo Leliūnų atėjusių partizanų pareigūnų, tokiomis aplinkybėmis Šilas tapo žaibolaidžiu tarp dviejų štabų.  

Praradę viltį asmeniškai pasikalbėti su Vincu Žaliaduoniu, apygardos štabiniai tenkinosi pašto ryšiu, bet ir jis, 1950 m. žiemą Rokui atsisakius siūlomų srities vado pareigų, visai sumenko. Areštai, nuskynę ištikimąsias ryšininkes Elžbietą Kaukėnaitę-Leliją ir Bronę Daktariūnaitę-Viltį, sudraskė ir šį komunikacijos kanalą, kuris atgijo tik 1951 m. vasarą, tiesa jau kontroliuojamas Vilniaus srities MGB 2N valdybos.

Jei Juodalksnį rinktinės vadas laikė lygiaverčiu bendradarbiu, tai Šilui buvo labai aiškiai nubrėžtos subordinacinės ribos. Vietoje bendrai priimto kreipinio „Broli“ – į tiesiog „Tu“. „Tu privalai“ – gana tipiškas Roko kreipinys į Šilą. Jam nerastas geras žodis ir Roko dienoraščiuose. Sunku spręsti, ar čia įžvelgta pareigingumo ir drausmingumo stoka, ar nepakankamas raštingumas (Rokas ne kartą apygardos štabui skundėsi gyvenąs tarp mažaraščių partizanų), tačiau jųdviejų santykiai nebuvo šilti, tik dalykiški, pagrįsti subordinacija.  

Iš apygardos pasiekdavo neramios žinios apie priešų bandymą skverbtis į pogrindį. 1948 m. rudenį Šilas perspėjo Roką, kad nutrauktų ryšius su Romelio-Antano Krinicko, kuris esąs provokatorius, aplinka. Jis pats tapo partizanų teismo liudininku, kada ištardytas iš sušaudytas Romelio „sėbras“ Šaltekšnis („brolis ano plėšiko Žebrausko iš Pociškės kaimo, Adutiškio valsčiaus“). 

Atrasti archyviniai dokumentai Antaną Krinicką reabilitavo – jis tapo MGB klastos auka, kai ieškodamas priešų toli, Šilas nepastebėjo priešo žabangų savo kuopoje.  

1950 m. rugpjūtyje trenkė baisi žinia: agentas Sakalas („perbėgėlis Šernas“), prie Kylatrakio klastingai nušovęs Vladą Gaidelį-Jovarą (pasiteisino, būk tai apgynęs nuo jo samagoną virusias moteris), įsiliejo į Adolfo Matuliausko-Voldemaro būrį. Nusivedęs prie Kretuonų, partizanus apnuodijo emgebistų duotu preparatu „22“ – žuvo keturi vyrai, pasisekė išsigelbėti tik Voldemarui ir Jeronimui Kaukėnui-Ūsui.  

Šerno, bene pusmetį partizanavusio Šilo kuopoje, niekšybė visiškai sujaukė ir taip sudėtingus santykius su Roku, o ir Voldemaras nebežinojo nei kuo tikėti, nei kuo pasitikėti. Su niūriomis nuotaikomis artėjo 1951 metai. Vis dėlto, didesnių persekiojimų išvengęs, Šilas negalėjo žinoti, kad jie – paskutiniai.  

Svetimas tarp savų

1949 m. paskyrus Šilą Ignalinos–Kaltanėnų kuopos vadu, pastarajam teko nedėkinga užduotis kažkaip suvaldyti praėjusių kovos metų „palikimą“, mat suirus Karijoto, Mingailos būriams liko keletas neorganizuotų vyrų, kurie turėjo savo supratimą apie partizanavimą.    

Kažkuriuo metu valdyti situaciją sekėsi labai neblogai – artimu pagalbininku buvo Vaclovas Baušys-Bitė ir Romualdas Pilinskas-Lapaitis. Deja, netekus pastarųjų, Šilas pajuto nebeturįs autoriteto tarp labai skirtingo charakterio partizanų. 1949 m. rugpjūtį Rokui rašė „Partizanų veikla vienoda visur, toje veikloje neatsilieku ir aš, bet vienas to daryt negaliu, o mūsų partizanai aptingo ir tarp mūsų tuo atžvilgiu susidaro daug nuomonių“.

Rugsėjį labai keistomis aplinkybėmis priešas sugavo Lapaitį. Jono Aškinio-Bolševiko (vėliau pakeitęs slapyvardį į Dysnaitis) stovykla buvo vos už 40 metrų ir saugumiečiai jos „nepastebėjo“. Natūralu, kad kilo pagrįstų įtarimų. 

Spalį Šilas beldėsi į rinktinės vado širdį, perspėdamas dėl netinkamų rinktinės vado adjutanto Pakalnio ryšių su Jonu Aškiniu: „Partizano Bolševiko kai kurie veiksmai sukelia įtarimą ne tik partizanams, bet ir civiliams gyventojams, draugystės su įtartinais asmenimis, gana laisvas gyvenimas jums žinomos moters namuose, tris kartus iš jų išvytas, bet sveika ir neliečiama toji moteris, laiškas iš milicijos Bolševikui, kurio nei tūrinio, nei laiško nieks nežino, tik išvystas netyčiomis.  (…) toks žmogus, kaip Bolševikas, turėtų vadintis banditu, bet ne partizanu, nes jo kalba ir veiksmai mūsų gyvenimą nori padaryt pragyvenimo šaltiniu, bet ne partizanavimu“.

Jonas Aškinis-Bolševikas buvo senas rezistencijos vilkas, jis dar 1941 m. birželį vadovavo Kalviasalio sukilėlių būriui. 1945 m. buvo skyrininku pas Vincą Žaliaduonį, dalyvavo likviduojant stribus prie Paliesiaus malūno, bet nepanorėjęs trauktis į Gudiją, pasiliko Kalviasalio-Čebatorių apylinkėse.

Šiaip ar taip, bet 1949–1950 m. žiemą pasitiko penkiese: Šilas, Šernas, Jovaras, Bolševikas ir Lapaičio sesuo – Teklė Pilinskaitė. Moteriai atsiradus, dalinosi, skirstėsi kaip kam patogiau: Šilas su Tekle, Šernas (MGB įfiltruotas agentas „Sakalas“) veržėsi žiemoti pas žmoną į Kretuonis, Jovaras su Bolševiku išėjo į Čebatorių apylinkes.

1950 m. pavasarį iš kuopos teliko pavadinimas: tvyrojo chaosas, Šilas vadui Rokui skundėsi, kad jam pavesti partizanai Bolševikas, Jovaras ir „perbėgėlis Šernas“ vaikšto samagonaudami, plėšikaudami ir terorizuodami žmones. Pastarieji, panašiai kaip ir stribai, „gąsdindami blakes“, nesidrovi patikrinti dėžučių – kuparėlių, vagiliaudami ir imdami viską ką radę… „O ką galvoja toks, lyg po žemės drebėjimo likęs ūkininkas, ar jis linki mums gero?“, – desperatiškai liejo jausmus Šilas. 

Rokas neišsprendė problemos, negalėjo to padaryti ir jo „švogerija“ – broliai Basiai ir Adolfas Matuliauskas-Voldemaras. Visiems užteko savų vargų ir rūpesčių.   

Moralas apie moteris

Kur atsiranda moteris – baigiasi partizanavimas – taisyklė, kuria vadovavosi Erškėčio kuopos vadas Kazys Kaladinskas-Erškėtis. Atsiradus porai – jau kitoks gyvenimas, kyla nesusipratimų, „ženotas partizanas“ – lyg šautas skalikas, tampa atsargus, aptingęs. Moters aplinka sutaurina partizaną, jis jaučia asmeninę atsakomybę ir už save, ir už mylimąją, kurios nenori statyti pavojun, šitaip gyvenant ne tik prislopsta veikimas, bet ir pragyvenimas tampa „liesesnis“. Geriau prasčiau, pabūti alkanam, bet gyventi ramiau – moteriška logika. 

Taip atsitiko ir Jonui, apsigyvenus su Tekle. Pastaroji mezgė, Jonas miške meistravo, ką mokėdamas – gyveno nekeldami rūpesčių nei žmonėms, nei sovietų valdžiai. Ką pavalgydavo – ne plėšikaudami, vien tik iš geradarių malonės. 

Tai dėl to Ignalinos MGB skyriuje Jono Makausko būriui buvo skirtas trečiaeilis dėmesys. Pusantrų metų nevykdė aktyvių akcijų, taigi ir neatkreipė į save dėmesio. Nepasakytum, kad sekimo visiškai nebuvo, antai pranešėjas „Beržis“ informavo, kad Šilą globoja Stasys Butrimas iš Balteniškės k., jis, neva, dar davė pistoletą Romualdui Pilinskui (tuo metu jau suimtas, nuteistas). 

Į išlikimo ritmą persijungė ir nemažai Šilui rūpesčių kėlęs Bolševikas-Dysnaitis, taip pat turėjęs savo širdies damą (Šilo laiške vadinama „neliečiamoji moteris“), dar šen ten pereidamas pas žmones duoneliaudamas. Tačiau, kaip pokario metais neretai nutikdavo, maža smulkmena vos nesukėlė didelių rūpesčių. 

Valgė lašinius ir gyrė

Uolus MGB bendradarbis „Kalvelis“ pranešė, kad 1951 m. gegužės 6 d., turgaus dieną, Veronika Matkevičienė iš Čebatorių Ignalinos valgykloje vaišino jo uošvę Veroniką Kalzanauskienę skaniais lašiniais. Pastaroji žentui nusistebėjo, juk „savo gyvulio“ Matkevičienė nelaikanti, tad iš kur lašiniai? Senoji padarė išvadą, kad lašinių parūpino Matkevičienės „simpatija“ Jonas Aškinis-Dysnaitis. 

MGB Ignalinos rajono skyriaus viršininką majorą Bondarevą tai sudomino, „Kalveliui“ liepta pabūti Veronikos Matkevičienės „klientu“, mat per ją galima įsigyti „nevalstybinės“ ir susipažinti su lašinių tiekėju. 

Tokiomis aplinkybėmis Čebatorių krūmuose „Kalvelio“ kelis kartus susitikta su Dysnaičiu. Paskutinį kartą, rugsėjo 22 d., kartu su Juozu Gudoniu nuėjus į krūmus, rado ten Dysnaitį su Veronika ir kaimynus iš Čebatorių. Moteriškė, nepatenkinta pašaliečių apsilankymu, išėjo į namus, o partizanas Dysnaitis vartė revolverį – kitokio ginklo jis neturi. Vėliau prisijungė ir daugiau Čebatorių „publikos“ – visi draugiškai padarė „litrą“. 

MGB nedomino sugėrovai – tai jau nebuvo 1945 metai, kada sodino už kreivai pakabintą vado paveikslą. „Kalveliui“ numatyta užduotis – panaudoti preparatą „22“ prieš Dysnaitį. 

Skirti užduotį paprasta, tačiau ženkliai sudėtingiau pasirodė gauti MGB Vilniaus srities 2N valdybos sankciją spec. preparato panaudojimui, vadinasi ir patį preparatą. Glumino ir tai, kad Čebatorių krūmai tapo vietinių mėlynanosių Meka, be to, čia turėjo savo interesus ir rajoninis MVD (milicijos) skyrius, dirbantis kriminalinių nusikaltimų linija.  

Užduotis nugulė į stalčių net nepradėta vykdyti. „Kalvelis“ persijungė Šilo paieškoms, o Dysnaičiui buvo lemta gyventi dar ištisus metus. 1952 m. liepą MGB spec. grupė, veikianti Tigro rinktinės štabo legenda, vedina „naudojamu“ Kaziu Bukausku-Sekliu (vėliau MGB spec. agentas „Gudas“) sulaikė Dysnaitį tuose pačiuose krūmuose. Vėliau – tardymai, teismas, kulka ir nepaženklinta kapo duobė… 

Keista medžioklė

Tuo metu Šilas su Tekle laikėsi Vidiškių, Žitamanto, Mikalinės ir Smėlynės miškuose, aplankydami patikimus žmones.  

1951 m. gegužės 17 d. milicininkai, persekiodami arkliavagį, darė kratas Maksimonių kaime. Tikrinant Jono Zinkėno ūkinius trobesius, milicininkai iš tvarto pastogės buvo apšaudyti. Atsiųsta operatyvinė grupė palėpėje rado mestus ginklus – PPŠ automatą, tris ragelius su 60 šovinių, kitą karišką turtą. Apklausiamas namų šeimininkas prisipažino, kad išvakarėse atėjo Šilas ir Teklė, kurie pasiprašė dvi dienas pagyventi. 

Dėl visiško atsitiktinumo nukentėjo geras žmogus, gyvanašle liko Uršulė Zinkienė…   

Liepos 25 d. gautas „Kalvelio“ pranešimas, kad Bališkėje, vykstant jaunimo vakaruškai, pas Bronių Basijoką daržinėje buvo apsistojęs Makauskas su Tekle. Klausinėjo: kas girdėti aplink Čebatorius? Šeimininkas, gal norėdamas išsibodėti pavojingų svečių, atnešė maisto ir Šilas su Tekle išėjo. 

Rugsėjo 12 d. jau „Vilenskij“ pranešė, kad matė partizanus prie Mikalinės. Paklaustas, kur gyvena, Šilas nieko aiškaus neatsakė. Gal nepasitiki? (MGB pastaba: „Vilenskis“ kurį laiko augino Šilo ir Teklės vaiką, taigi juo turėtų pasitikėti?). 

Informatorius „Liudvik“ skundė, kad Šilas su Tekle prieš kelias dienas lankėsi Poviliškėje pas Anuprą Juodagalvį. Teklė dejavo, kad dabar gyvena labai vargingai, gal net numirs badu, nes Jonui kojose atsivėrė žaizdos. Negali niekur toliau vaikščioti. MGB rezoliucija: jei dar sutiks partizanus, tai atjausti juos ir pasiūlyti prieglobstį.  

Rugsėjo 30 d. „Vilenskij“ dar kartą pranešė, kad rugsėjo 28 d. ryte, varant karves ganyklon, pamiškėje pamatė Pilinskaitę ir Makauską. Kol Šilas kepė lauže bulves, pranešėjas subėgiojo į Mikalinę. Šilas pasipasakojo, kad belikęs tik su Tekle, yra dar Dysnaitis, bet jokios naudos iš jo – Čebatoriuose jis dirba prie „aparato“. 

Taigi nustatyta, kad Šilo stovykla esanti Mikalinės miške, stebėtina, kad rajoninis MGB skyrius neparuošė karinės operacijos partizanų paieškai, nebuvo pasiųsta nei viena RPG (žvalgybinė paieškos grupė). Sunku spėti šio neveiklumo motyvus, greičiausiai dėl to, kad rajoninis skyrius nebuvo tinkamai suformuotas, trūko etatų, neturėta transporto, mat sudarant rajonus netekta vienintelio turėto sunkvežimio GAZ-51…

Tuo metu Rubelninkuose rugsėjo 20 d. Voldemaro būrio partizanai nušovė Rubelninkų kolchozo pirmininką Konstantiną Vieštartą. Žudyti visai neketino: sustabdytas partizanų, lyg išprotėjęs puolė smaugti Adolfą Matuliauską. Gal būtų ir įveikęs, bet smarkuolį nukirto Zenuko Cicėno kulka. Gryniausia savigyna! Kartu buvęs finansų agentas Nifonijus Šajevas pasislėpė tamsoje. Dar tą pačią naktį, aplankę kolchozo sąskaitininką Šriubėną ir finansų agentą Joną Gaidelį, konfiskavo 7640 rublių valdiškų pinigų. Be šūvių, be lazdų…

Rugsėjo 25 d., jau Roko būrio partizanai, Raščiūnų k. sulaikė finansų agentą Goršelatovą Timofejų. Užuot daręs kas liepta, pastarasis bandė bėgti, bet kulka buvo greitesnė… Kartu ėjusį Šalkovskį (Šalkauską?) partizanai apklausę paleido. Pakratę kolchozo sąskaitininką, tesurinko 800 rublių. 

Po šių išpuolių MGB vaikėsi aktyvesnius partizanus, kurie rinkosi pinigus žiemai, o žaizdotomis kojomis Šilas ir Dysnaitis, turįs vieną globėją ir „rimtą užsiėmimą“ Čebatorių krūmuose, galėjo dar palaukti.

Rugsėjo vidury rajoninis MGB skyrius įsijautė į daugiapakopę agento „Dariaus“ įvedimo į pogrindį kombinaciją. Rengiamasi ypač kruopščiai, nes Voldemaro būrio partizanai, jau nukentėję nuo provokacijos, buvo atsargūs. Ryšiui su „Dariumi“ verbuojamas jo brolis – agentas „Kudriavyj“, įrengiamos penkios slaptavietės susirašinėjimui. Ryšininkus, MGB naudojamus tamsoje (jiems patiems nežinant), pas kuriuos slapstosi „Darius“, lanko Roko kuopos partizanai, bet „Dariui“ pavesta įsilieti į Voldemaro būrį. Voldemaras mobilesnis, būrys – mažesnis, o Rokas „užsidaro“ visai žiemai iki pat pavasario… Pagaliau, kartu gyvenant, per žiemą vadas galėjo ir atskleisti juodąsias provokatoriaus sielos gelmes….

Taigi, rajoninis MGB skyriaus dėmesys buvo sutelktas kitame rajono gale. 

Mirtį nešanti „samana“

MGB Vilniaus srities skyriui atliekant patikrą apie rajoninio skyriaus profilaktinį darbą su buvusiais „banditais“, nustatyta, kad Ignalinos MGB skyrius tarp buvusių partizanų, kurių rajone 75, teturi vos du agentus ir keturis slaptus pranešėjus. Nurodyta taisyti padėtį, daugiau verbuoti talkininkų, pirmiausia surenkant buvusius partizanus kompromituojančius faktus. 

Taigi jau minėtas pranešėjas „Vilenskij“ rugsėjį pranešė, kad „legalizuotas banditas“ – Mikalinės kaimo gyventojas Vladas G. slepia nupjautavamzdį šautuvą. Patikrinti šiai informacijai pasiųstas pranešėjas „Beržis“. 

Informacijai pasitvirtinus, spalio 22 d. minėtasis pilietis iškviestas į rajoninį MGB skyrių, apklaustas ir „demaskuotas“, „noriai sutiko“ tapti MGB bendradarbiu (slapyvardis „Samana“), kad išaiškinti Jono Makausko-Šilo slaptavietes.  

Labai greitai, spalio 28 d. ryte, „Samana“ „globėjams“ pranešė, kad išvakarėse beržyne prie namų matė Joną Makauską, Teklę Pilinskaitę ir su jais Azos kaimo gyventoją Petrą Malinauską. Prisėlinęs, girdėjo pokalbį, kad šiandien pas Joną Dudėną būsią krikštynos ir jie kviečiami ateiti. Sutarta, kad sutemus ateis į Jono Dudėno daržinę, kur Malinauskas atneš pavalgyti. 

„Samanai“ skirta užduotis nustatyti Šilo slapstymosi vietą, žinią praneš, atėjęs 18 valandą prie Smėlinkos (Smėlynės) vienkiemio. 

Sutartu laiku atėjęs pranešėjas pasakė, kad pelkėtuose krūmuose prie Mikalinės rado palapinę, kailinius, kažkokius rūbus. Jono ir Teklės ten nesą – matyt išėję į krikštynas.

Rajoninio MGB skyriaus 2N poskyrio viršininkas vyr. ltn. Kazadojev skyrė pasalos grupę – tris stribus Ivanovą Timofejų (vyresnysis), Rutkauską Joną ir Ivanovą Konstantiną. 

9 val. vakaro pasalūnai, pastebėję link palapinės einantį žmogų, iš visai arti pradėjo šaudyti. Kulkos pasiekė taikinį – vietoje žuvo paskutinis Ignalinos kuopos vadas Jonas Makauskas-Šilas, pergyvenęs ir kovų sąjūdžio aktyvumą, ir jo saulėlydį. Prie žuvusiojo stribai rado šautuvą, TT pistoletą ir 56 šovinius. 

Po dviejų dienų, spalio 30 d., MGB Ignalinos rajono skyriuje legalizavosi Teklė Pilinskaitė, atidavė „revoliucinį naganą“ ir 7 šovinius. Apklausima paaiškino, kad niekam blogo nepadarė, gyveno vien su Šilu, su Roku ir kitais būriais nesusitikusi. 

Pabaiga

Kur palaidotas, tiksliau užkastas, Jonas Makauskas-Šilas – nežinia. Tada jau aikštėse neniekino, galbūt įverstas į kokį nors kemsyną ar užkastas miške, kaip partizanas Jovaras, kurio palaikai taip pat nerasti.  

Teklė Pilinskaitė, daug vargusi, sulaukė nepriklausomybės, mano kalbinta 1997 m. sakėsi esanti tikra Jono Makausko žmona. Lyg tyčia prieš pat mūsų susitikimą buvusi sumušta ir apiplėšta kažkokių chuliganų, skundėsi galvos skausmais ir sušlubavusia atmintimi. Vis dėlto, į klausimą – kur ji buvo Jono žūties dieną, paaiškino, kad nujautė pavojų, dėl tų krikštynų ji net susipyko su Jonu. Jis išėjo vienas, o ji – pas žmones. Pasirodo išsiskyrė amžiams.

Vyresnysis leitenantas Kazadojev mažai tepergyveno savo aukas, jis žuvo 1952 m. kovo 27 d. Bujutiškėje galimai nuo Vinco Žaliaduonio-Roko kulkos (ten žuvo ir pats Rokas su savo adjutantu). 

Redakcijos archyvo nuotr.