Skip to content

Ką slepia Ignaliną supančių ežerų gelmės

Lina RAGINYTĖ

Istoriją šią seną, 
mažai kas ir bežino, 
čia naktimis vaidenas 
šešėliai po pušynus. 

Ne per toli nuo kranto
mirgena šaltinėlis. 
Tik senesni supranta – 
tai Linos ašarėlės. 

Atodūsiai jos gilūs 
lyg girdisi po šilą, 
tai sąžinė nubudus – 
kam priešą ji pamilo. 

Šiandieną, kur mylėta 
taip nelaimingai Linos, 
jau žmonės šitą miestą 
Ignalina vadina. 

Jau daugelį metų Ignalinos TV bendradarbiaudama su laikraščiu „Mūsų Ignalina“, padeda Ignalinos krašto žmonėms nepraleisti įdomios ir svarbios informacijos, pasakojimų, nutikimų ir kraštiečių prisiminimų. Pasiteisinus šiam bendradarbiavimui ir gavus daug skaitytojų padėkų, pagal galimybę ir toliau tęsiame mūsų pasakojimus. Skirtumas tas, kad vienus dalykus geriau parodyti, o pasitaiko informacijos, kuri netinkama dinamiškam reportažui, bet gali tapti puikiu savaitgaliniu skaitiniu laikraštyje. Be to, Ignalinos TV informacinėje laidoje „Savaitė“ gausu Savivaldybės naujienų ir policijos informacijos apie planuojamas priemones bei įvykius. Tad ir vėl, jūsų prašymu, dalinamės informacija.   

Ankstesnių Ignalinos TV sezonų reportažų cikle „Lagamino istorijos“ atskleidėme įdomių Ignalinos istorijos detalių. Gera žinoti, kad reportažai Jums patiko. Esame dėkingi už gausybę skambučių, ir tikrų laiškų, kuriuose prašėte tęsti pasakojimus apie Ignaliną. Kai kurie laiškuose pasidalijote turimomis žiniomis, senomis fotografijomis. Nuoširdus ačiū! Jūsų laiškai – visada laukiami.

Vietoj įžangos

Pasakojimuose apie Ignaliną svarbia, dar niekieno neliesta archyvine medžiaga dalinsis kraštietis Romutis Matkevičius. Labai pasistengėme ir mums pavyko pašniukštinėti senųjų Ignalinos krašto namų palėpėse. Kviečiame jus drauge pasinerti į krašto istorijos gelmes, ne tik vaizduotę audrinančiose, bet ir įdomių dalykų slepiančiose palėpėse. Jūsų dėmesiui pirmasis „Ignalinos palėpių istorijų“ pasakojimas su jau papildytomis žinomomis ir visai naujomis detalėmis.  

Albinas Marcinauskas primena: „Praėjusiais metais Ignalinai sukako šimtas penkiasdešimt penkeri. Kaip rašė geografijos profesorius, Nepriklausomybės akto signataras, mūsų kraštietis Česlovas Kudaba ,,mano žemė gerumo pilna“. Pilna ji savo praeitimi, istorija, padavimais. Taip, kad yra gera proga pakalbėti apie gerumo pilną žemę – Ignaliną, puikius mūsų krašto žmones, Ignalinos praeitį, jos istoriją. Kas yra istorija? Dažnas pasakys, kad istorija, tai praeitis, pasakojimai, tai kas buvo seniau, praeities įvykiai. Tai bus beveik teisinga. Istorija – tai mokslas, nagrinėjantis tikrą žmonių praeitį ir besiremiantis istorijos šaltinais. Istorijos šaltiniai yra rašytiniai: dokumentai, laiškai, prisiminimai ir kita, ir nerašytiniai šaltinai: paminklai, žmonių daiktai, drabužiai, namų liekanos ir kita. Istorijos šaltiniai reikalingi, kad galėtum teisingai nustatyti praeities įvykius. Istorijos šaltinai yra lyginami, į juos žiūrima kritiškai ir tik tada daromos išvados. Kai kada dirbti su istorijos šaltinais yra labai pavojinga.

Mūsų Ignalinos rajonas iš tikrųjų yra ypatingas. Jam susiformuoti tokiam, koks jis yra, reikėjo, net kelių etapų ir 14-os metų. Jis formavosi iš buvusios nepriklausomos tarpukario Lietuvos, 1939-ųjų ir pokario – nuo 1945-ųjų.“

Šimtmečiais iš lūpų į lūpas keliaudamos legendos virsta istorijomis, o istorijos tampa mitais… Kone prieš šimtmetį, remiantis Budrių gyventojų prisiminimais, mokytojo Liudo Alseikos užrašyta legenda pasakoja, kad mūsų miesto vardas kilęs siekiant įamžinti lietuvaitės Linos ir kryžiuočio Igno meilės istoriją. Ar yra galinčių paneigti, kad šie personažai išgalvoti, ir kad ši meilės istorija yra pramanas? Vargu. Galbūt ji daug tikresnė ir net turinti faktinių sąsajų su oficialiai pripažinta mūsų miesto vardo kilmės versija?

Kokią iš tikrųjų istoriją saugo Ignalinos žemės? Nors daug ką jau žinome, numanome, tačiau turime ir daug neatsakytų klausimų, neužpildytų ertmių šio nuostabaus krašto mozaikoje. Būtent laidų cikle „Ignalinos palėpių istorijos“ drauge naujais faktais pildysime bendrą visų mūsų kūrinį – Ignalinos mozaiką. Sekdami mūsų laidas sužinosite ir kodėl pasirinktas būtent toks reportažų ciklo pavadinimas. Dažnai mėgstame sakyti… jeigu būtų, jeigu nebūtų… Iš tikrųjų nėra jokio jeigu. Viskas, kas nutiko, turėjo būtent taip nutikti, TAM, KAD SUPRASTUME, IŠMOKTUME, GERBTUME IR AUGDAMI EITUME PIRMYN.

Ignalinos žemės I tūkstantmetyje 

Gyventa Ignalinos apylinkėse jau seniai. Pirmieji gyventojai kūrėsi prie vandens telkinių. Apie senąją baltų gyvenvietę liudija pilkapynas prie Ilgio ežero, datuojamas VII–XII amžiais. 

Įsivaizduojama, kad Budrių kaimas buvo pagrindinė miesto gyvenvietė, nuo kurios ir prasidėjo Ignalina. Tai – ne visiškai taip. 

Ignaliną supa gausybė ežerų: Ilgis, Gavys, Gavaitis, Paplovinis, senųjų vietinių geriau žinomas kaip (Žydauskas), Šiekštys (Žaliasis) ir kiti ežerėliai. Prie šių ežerų ir kūrėsi pirmosios gyvenvietės, tiesa, jos nebuvo panašios į dabartinius kaimus. Apie tai pasakoja kraštotyrininkas Antanas Karmonas. Prieš II pasaulinį karą lenkų mokyklos mokytojai su mokiniais kasinėjo Ignalinos pilkapius ir Rudakampio pusiasalį Ilgio ežere. Pusiasalyje rasta degėsių, akmeninis kirvukas ir geležinis surūdijęs kardas. Geologų manymu, Rudakampio pusiasalis – tai senovėje buvusi ežero sekluma, ir tikėtina, čia buvus polinę gyvenvietę. Tokią, kokią jau senokai surado kaimynai molėtiškiai Luokesų ežere. Sudėtinga kamera perteikti tai, ką iš tikrųjų mato žmogaus akis. Įspūdinga ir tikrai verta pamatyti ir pasijusti tikru ankstyvojo bronzos amžiaus Kretuono, Luokesos ar, vaizduotei leidžiant, Ilgio gyvenviečių svečiu. 

Polinės gyvenvietės 

Molėtų karšto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė papasakojo, kaip netikėtai atrastos būtent jų krašto polinės gyvenvietės.  „Labai gražiai nuskambėjo ta žinia, kad Lietuvoje, ežere, esančiame netoli Molėtų, atrastos net dvi polinės gyvenvietės. 2000 m. pirmoji ir po metų – kita gyvenvietė. Bet apie tokias gyvenvietes, esančias kitose valstybėse, tarkim, Šveicarijoje, buvo žinoma, o Lietuvoje niekas nebuvo jų atradęs, bet tikrai buvo žvalgyta. Tiesiog tos techninės galimybės buvo sunkesnės. Dabar atsirado įvairių galimybių nardyti, turėti modernesnę žvalgymo po vandeniu ir ežerų dugną įrangą ir panašiai. Dar mes labai didžiuojamės ir džiaugiamės, kad tai padarė būtent molėtiškė. Tai mergaitė, kuri nuo mokyklinio suolo dalyvavo Molėtų krašto muziejaus archeologinėse ekspedicijose, tapo archeologe ir vieną dieną atrado polines gyvenvietes. Negana to, ji dar ir apsigynė disertaciją iš molėtiškų polinių gyvenviečių temos. Gražiau nebūna. 

Tos gyvenvietės yra visai šalia Molėtų, galima sakyti – pačiame gražiausiame krašto ežere. Jeigu mes dabar privažiuotume prie kranto, tai pamatytume tik paminkliuką, nurodantį informaciją, nes iš tikrųjų viskas yra po vandeniu. 

Buvo labai įdomu, kai trys vyrai darė eksperimentą. Jie bandė įkalti po vandeniu tą polį, išmėginti, kaip tai vyksta. Ir jie labai nustebo, kad sminga labai lengvai, bet ištraukti – neįmanoma. Viena iš prielaidų, kodėl buvo statomos polinės gyvenvietės – paprasta statyti, paprasčiau negu ant žemės. Nors iš tikrųjų atsakymo niekas neturi, kodėl žmonės rinkosi gyvenvietes virš vandens. Tai galėjo būti ir dėl saugumo nuo žvėrių, nuo kaimynų, dėl žemės nuosavybės… Šimtaprocentinio atsakymo nėra. 

Tiek vienoje Luokesų pusėje, tiek kitoje – yra seklumos, kurios labai gerai matomos iš paukščio skrydžio. Tų gyvenviečių amžius – maždaug 2500 metų. Tai vėlyvojo bronzos amžiaus statiniai ir niekas nežino, koks tuo metu buvo ežero lygis. Yra išlikę vertikalūs poliai, yra ir horizontalių detalių, nes tas švarus, šaltiniuotas, šaltas ežero vanduo yra labai geras konservantas. Būtent čia rasta labai daug organikos: tošinės, odos reliktų, virvelių. Būtent Molėtuose, ežero dugne, yra rastas ir pats seniausias šaukštas. Tai ir čia buvo šiokia tokia kultūra, žmonės valgė ne rankomis, o įrankiais. Turime maždaug 2500 metų senumo šaukštą, šaukštus Barboros Radvilaitės laikų ir vėlesnių laikotarpių. 

Tai yra tyrinėjimų pradžia. Niekas negali paneigti, kad tokių ežeringuose mūsų kraštuose esančių gyvenviečių būta daugiau“, – teigė V. Kazlienė. Molėtų turizmo informacijos centre veikia labai įdomi edukacija „Molėtai kitaip“. 

„Deja, polinių gyvenviečių Jūs gyvai virš Luokesų ežero vandens nepamatysite, tačiau užsukę pas mus, į Molėtų TIC virtualią-edukacinę erdvę, 3D akinių metodu demonstruojama 12 Molėtų istorijos siužetų. Pirmasis ir nukelia lankytojus į polines gyvenvietes prieš 3000 metų. Darbuotojai, žinoma, papasakos jums kelionės laiku detales“, – sakė Daiva Kulienė, Molėtų TIC direktorė. Praktinis patarimas, važiuodami į Molėtų TIC, pakeliauti laiku, ypač gerą įspūdį paliko polinių gyvenviečių, žydų karaliavimo Molėtuose ir Pirmojo pasaulinio karo metu apkasuose siužetai, pasiimkite papildomų kišenpinigių, mat tik išėjus iš TIC nepaprastais kvapais vilioja  kepyklėlė-kavinukė, įsikūrusi kažkada buvusių žydų krautuvėlių bloke, pusrūsyje iš vidinio kiemo.

Na, o kad mūsų krašte dar nerasta senųjų gyvenviečių liekanų – tai tik laiko klausimas, nes besidomintieji istorija tai žvalgė, truputį tyrinėjo ir ateityje tyrinės. 

Šiandien mūsų paslaptis saugančios Ilgio ežero gelmės – labai mėgstamos narų. Divemen Nardymo Centro komanda nuolat organizuoja plaukimus. Ežero dugne matyti snaudžiantis luotas, gausu uolų, matyti ir nuskendęs miškas, kuris, kaip manoma, prasmego viename iš žemės sluoksnių ištirpus įstrigusiems ledyno likučiams. O unikaliausi – Ilgio ežero dugne mirguliuojantys spalvoti šaltiniai, kurie be paliovos pulsuoja, bet nesusimaišo su ežero vandeniu. 

Tiek pasakojimų šįkart. Laukite kitų „Ignalinos palėpių istorijų“. 

Ignalinos TV nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.