Kažkas pasakytų, kad žmogus su amžiumi kvailėja. Kiek tame žaidžia amžius – nežinau, bet žinau, jog smalsumas, galvojimas, analizavimas ir patirtis atveria galimybes padėti sau, vaikams, anūkams. Padeda išeiti iš ribų (kažkieno sąmoningai nubrėžtų ir pateiktų kaip absoliuto). Žinote tą devynių taškelių ir keturių linijų rebusą? Kvadrate trimis eilėmis po tris sudėti taškeliai. Užduotis: keturiomis linijomis sujungti visus taškelius. Kai rasite būdą tai padaryti – bus pirmas jūsų išėjimas iš ribų, iš stereotipinio mąstymo. O išėjus iš ribų, galima ir pagalvoti, kas yra Naujųjų metų šventė ir kokiu tikslu įvesta ši „tradicija“? 

Jau daugybę metų iš atminties neišsitrina vienas mokyklinis įvykis, kaip įrodymas to, ilgus metus, iki gaisro name, saugojau lietuvių kalbos sąsiuvinį. Simboliška, bet praradus tą sąsiuvinį, po truputį ėmiau suvokti, kas ten buvo negerai. 

1988-ieji ar 1989-ieji metai. Sunku suskaičiuoti, nes, berods, 5-oje klasėje nesimokiau, buvo metais peršokta. Taigi, tuometinėje Ignalinos vidurinėje mokykloje mokiausi šeštoje klasėje. Lietuvių kalbos mokiusi mokytoja Pranutė Bilkienė uždavė parašyti rašinėlį. Tema – mano mėgstamiausia šventė. Nebuvau pati prasčiausia rašinėlių „rašytoja“, bet… Nors rašybos ir skyrybos klaidelių nebuvo, gavau 3 (dar tada buvo penkiabalė vertinimo sistema). Po pažymio sąsiuvinyje raudonavo pastaba: „Ar tikrai visiems geriausia šventė Naujieji metai?“ Pasipiktinusi nuskuodžiau aiškintis. Atsakymas aiškumo nesuteikė. Aš nesuvokiau, ką mokytoja man kalbėjo, o ji negalėjo rasti tinkamų žodžių, kurie prasibrautų į jau „paženklintą“ paauglės galvelę. Visiems rodžiau tą sąsiuvinį, bandėme spręsti, kas ir kaip, ir buvo nutarta, kad mokytoja „užsisėdo“. 

Kodėl anuomet pasirinkau mėgstamiausia švente Naujųjų sutikimą? Pasakysiu paprastai. Mūsų giminėje tada tai buvo didžiulės šventės. Giminė didžiulė, jaunimo daug, tėvai sėdi viename bute užstalėje, o mes, vaikai, iki paryčių darome, ką norį. Tada miesto eglės buvo dvi. Mūsų kvartale, Aukštaičių gatvėje, dabartinėje krepšinio aikštelėje anuomet veikė čiuožykla, stovėjo didžiulė eglė, iki paryčių grojo muzika ir dauguma vidurnaktį rinkosi ten. Buvo pirmas kartas, kai tėvai šventė Vasario-16-osios gatvėje, o mums, jaunimui, leido būti mūsų bute, Aukštaičių gatvėje, dar ir kiemo draugių pasikviečiau… Žinoma, alkoholio tikrai prie mūsų stalo nebuvo, bet užtat jau skambėjo „Lambada“. Man anuomet atrodė, kad tai – nuostabiausia iš nuostabiausių švenčių pasaulyje. Ar bandžiau gilintis, kas čia ką švenčia? Tikrai ne. Svarbu, kad visi linksmi, kvartalas šėlsta visą naktį. 

Metams bėgant, tų Naujųjų buvo daug, visokių. Išgyvenau ir tuos, kai sutinki Naujuosius viena. Turiu tokią nuostatą, geriau vienai, nei su bet kuo. Jei man kompanija nepriimtina, renkuosi būti viena. Tiesa, tada tai būdavo liūdniausi Naujųjų sutikimai, nes vėl… buvo įpiršta nuostata. Šiandien net ir dauguma psichologų priverstinai bruka teiginį, kad žmogui vienam per Naujuosius ir kitas šventes būti labai blogai. Ir net jei tau nėra blogai, imi nerimauti, nes juk visi per TV ir iš glamūrinių žurnalų šaukia, kad tau turi būti blogai ir tu net turėtum ranką prieš save pakelti dėl to, kaip tau blogai… Tačiau tai – visiškas šnipštas, niekalas, dar vienas sistemos triukas, kurį primetė tie patys globalistai, verslininkai. Anuomet aš taip pat tuo tikėjau ir gailėjausi savęs. Dabar, žinoma, juokinga prisiminus. Faktas – jei tau vienam bloga ir liūdna su savimi ir tu neturi kuom užsiimti, tai lygiai taip pat ir su kitais žmonėmis tau bus bloga ir liūdna. Viskas prasideda ir baigiasi pačiame žmoguje, jo mąstyme. Jei tarp jo paties širdies ir galvos skamba harmonija, žmogus bus laimingas ir su savimi, ir su šeima, artimais, draugais.

Na, o kas gi tie Naujieji ir jų sutikimas iš tikrųjų? Žmogui, esančiam gamtos dalimi, nuo neatmenamų laikų buvo tikros ir reikšmingos dvi šventės – vasaros ir žiemos saulėgrįža, dar rudens ir pavasario lygiadieniai. Nes jos turėjo prasmę, susijusią su konkrečiomis veiklomis, darbais, išgyvenimu, ateitimi. Vėliau prisišliejo religinės šventės su tam tikromis tradicijomis, reikšmėmis ir galimybe koncentruoti (telkti), šiek tiek valdyti ir prognozuoti žmones. 

O štai Naujuosius metus mums visiems, sistemos vergams, dovanojo pirmasis Rusijos imperatorius Petras I Didysis. Matyt, dauguma domėjotės jo vaikyste ir paauglyste, tad nenuostabu, kuo šis žmogus virto vėliau, išsilaisvinęs iš regente buvusios sesers Sofijos gniaužtų, ir kokio luomo nariu tapo. 

Petro I viešpatavimo pabaigoje jo Baltijos laivynas jau turėjo apie 800 laivų. Savo reformomis Petras I pertvarkė mokesčių rinkimo sistemą ir įvedė daug naujų mokesčių, įsteigė įvairių prekių valstybės monopolį. Buvo imamas net specialus mokestis už leidimą auginti barzdas ir ūsus. 

Petras I yra laikomas Rusijos pramonės tėvu. Petro I buvo įkurta apie 200 metalo, tekstilės, laivų statybos ir kt. dirbtuvių. Taip pat jis skatino prekybą, tiesė kelius, kasė kanalus (tarkim, Vyšnevolockio kanalas, sujungęs Volgos baseiną su Baltijos jūra). Jis įkūrė pirmąsias pasaulietines mokyklas Rusijoje, į kurias prievarta buvo siunčiami dvarininkų bei miestiečių sūnūs. Kitaip tariant, žmones po truputį stūmė į sistemą, vertė „vergais savanoriais“. Jeigu taip paprastai pasakius, mokslas yra dviprasmis: jo dėka žmonės daugiau sužino, bet tuo pačiu jie tampa savo pačių išradimų įkaitais, o jų likimą apsprendžia esantys sistemos viršuje: jie sprendžia kada tau valgyti, miegoti, kiek valandų galima ilsėtis, kada ir ką švęsti ir t. t. 

Taigi, nauji metai – viso labo mokestinių metų atskaitos taškas, kada baigiasi vienas mokesčių surinkimo laikotarpis ir prasideda kitas. Štai ta proga iš pradžių buvo liepta, o paskui jau tapo tradicija ŠVĘSTI Naujuosius metus, kad mokesčių surinkimo naštos liūdesį beprasmių linksmybių tuštybe užgožtų. 

Ir ne šiaip. Visi to atributai ilgainiui vis augo, pūtėsi: maistas, alkoholis, paskui sugalvotos dovanėlės, fejerverkai, netradicinės vietos šventimui, įstaigų šventimai su dramatiškomis pasekmėmis iki šeimų skyrybų, dar muštynės, psichotropinės medžiagos, žinoma ir paskolos, kad įmantresnės šventės ir geresnės dovanėlės būtų ir t. t. Žodžiu, kuo daugiau smurto, skausmo ir chaoso, tuo geriau. Pajungtas visas mokslas (psichologai, žiniasklaida, verslai, medicina), kad palaikytų šitą akciją… Jūs tik pagalvokite, kiek pasaulyje gaminama niekalų, teršiančių šią planetą, juos mes dar vadiname suvenyrais ir šventiniais papuošalais, kurie kasmet turėtų būti vis kiti. Žemė springsta nuo atliekų, nes mes gaminame niekalus, juos perkame ir dovanojame, paskui metame lauk ir vėl perkame. O alkoholis? Žmogui beveik leidžiama daryti viską, o kaip pasiteisinimas nuskamba – jis gi tai (užmušė, išdavė, sugriovė, sumušė, vairavo ar nužudė) padarė neblaivus, jam reikia atleisti. 

Tiek visi įsitraukė į šį triuką, kad galiausiai išaušo diena, kai tu pasakai, jog nešventi Naujųjų metų sutikimo, tai į tave žiūri tarsi į ligotą ir užuojautos vertą personažą. 

O kol šalies policijos pareigūnai, traumatologai ir toksikologai sumuoja rezultatus, kurie gi sumušė šių metų sutikimo rekordus, gelbėdami Naujųjų sutikime nukentėjusius, valdžia siunčia linkėjimų planuodama visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Pabaigai priminimas – mes visi esame tik nuomininkai, kuriems leista pažaisti žaidimą „Esu žemės savininkas“. Kaip bus rytoj, atskries žinia iš Londono Sičio, o gal iš Vatikano – nelygu kuriame planetos žemyne „turite“ lopinėlį žemės ir kam jis iš tikrųjų priklauso. 

Įdomių ir sėkmingų Naujųjų metų!