Meilę Lietuvai nešamės per gyvenimą nuo Gimtinės slenksčio. Iš jos rytų ir saulėlydžių susirinkę po trupinį šviesos, negandoje ir bėdoje liekame ištikimi Motinos šypsenai ir naminės duonos kvapui. Protėvių kraujas verda mūsų darbuose, neleisdamas nupiginti ir išsižadėti sveiko patriotizmo, galutinai ištrinti tautinės sąmonės. Kas mes – be tikėjimo tautos ateitimi? Be vilties regėti Lietuvą kuriančią ir gražią?..

Pasakojimus apie kovas už Lietuvos nepriklausomybę Laisvės gynėjas, savanoris Albinas GRUZDYS girdėjo jau vaikystėje, tėvų namuose. Girių apsuptas mažas Surmos kaimelis pokario metais glaudė ir maitino miško brolius, o sovietmečiu kantriai slėpė bet kokią informaciją apie buvusį bendradarbiavimą su partizanais. Albinas gerai prisimena tėvų pasakojimus vakarais – tylesnius nei įprastai, kad tik neišgirstų kaimynai ar „pasiklausyti mėgstantys“ po langais. 

„Pokaryje tėvų namuose partizanams skalbdavo rūbus, kepė duoną ir parūpindavo kitokio maisto, gydė žaizdas. Apie tai sužinoję stribai senelį pririšo prie medinės tvoros ir daužė buožėmis, reikalaudami prisipažinti, padėjus banditams (taip vadino miško brolius, partizanus). Kad matytų tėvo kankinimus, išvedė į kiemą dukrą – mano mamą, kurios veidu upeliais bėgo ašaros. Kai nuo mušimo senelis prarasdavo sąmonę, užpildavo kibirą šalto vandens ir toliau mušė. Jis neprisipažino. Visus metus, kiekvieną dieną tampė tardymams. Keldavosi 4 valandą ryto ir iš Surmos 15 kilometrų eidavo į Tverečių. Visi šienauja, o senelis eina į apklausą. Bet visuose tardymuose neprisipažino kaltu. Kartą Lazinkų kaimo gyventojas Teofilis, pažinojęs asmeniškai tardytoją, užtarė senelį, aiškindamas – kam jūs kankinate šitą žmogų, ne jis kaltas, o kalti ginklai ir kaimiečiai priversti paklusti „banditų“ (taip sovietai vadino miško brolius) reikalavimams… Ar Teofilio prašymas padėjo, ar stribai pavargo nuo bevaisių tardymų, bet baigėsi senelio varginančios kelionės, į Sibirą neišvežė.

Tėvų nuo mažumės man į kraują įauginta meilė Gimtinei, tautinių švenčių minėjimas. Dalyvavimas Sąjūdžio (LPS)veikloje, Parlamento gynimas Sausio 13-osios naktį – tarsi natūralūs, savaiminiai reiškiniai gyvenime. Taip tikėjau, mąsčiau, taip ir turėjo būti“ – akcentuoja Albinas.

„Sausio įvykiuose Parlamentą supo minios žmonių – vienas prie kito, todėl būdavo labai sunku prasibrauti, išeinant iš pastato po budėjimų. Mums, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos savanoriams, teko budėti Parlamento rūsyje, visuose aukštuose ir ant stogo. Gražiausias ir įspūdingiausias trečias aukštas Parlamente, kuriame tuomet rinkosi užsienio žurnalistai, noriai bendraujantys, mus vaišinantys saldumynais. 

Sausio 13-ąją vežėme ir tampėme drėgno smėlio maišus barikadoms, trečiojo Parlamento aukšto gynybai. Buvo gauta informaciją apie galimą desanto ataką, todėl privirinome užaštrintų strypų, kurie privalėjo stabdyti priešo veržimąsi. Parlamento stogas užminuotas, puolimo atveju viršutiniai aukštai būtų išlėkę į orą. 

Jautėsi visuotinis nerimas prieš galimą mūšį, įtampa, nuo kurios kažkiek žmogus sustingsta laukime. Turėjome lazdas, išlaužėme laiptus ir ginkluotei pasiėmėme metalinius strypus, pasidarėme degaus skysčio butelius „Molotovo kokteilius“, visur buvo paruoštos pilnos talpos su benzinu. Liepsnos privalėjo būti baisios, Seimo rūmai galėjo virsti antraisiais Pilėnais. 

Tokiomis akimirkomis galvoje tikrai prabėga gyvenimas, mąstai ar pamatysi dar šeimą, vaikus… Bet vidinis pasiryžimas ir sprendimai jau priimti, aiškiai suvoki, kad kelio atgal nėra. Ypač skaudžiai išgyvenome gautą informaciją apie aukas. Nuo važiuojančių tankų drebėjo visas Seimo pastatas, nežinojome kurią akimirką gali prasidėti šaudymas į mus“…

Albinas Gruzdys ir Vytautas Strolia budėjimus LR Seimo pastate baigė vėlyvą pavasarį, jie tada buvo paskutiniai savanoriai, užvėrę Parlamento duris. 

Lietuvos pasienio tarnybą Albinas Gruzdys pradėjo eiliniu, vėliau tapo kavaleristas, posto viršininkas, pamainos viršininkas, pagalbinio ūkio viršininkas. Baigęs darbą pasienyje, perėjo į spec.tarnybą. Dabar ūkininkauja, bet vis sugrįžta prie pagalbos pasienio tarnybai, statant tvoros segmentus ir koncertiną Lietuvos pasienyje. Kaip juokauja pats, tarnyba niekaip nenori jo paleisti. Dalindamasis Sausio 13-osios prisiminimais, sako, kad tokių dienų neįmanoma nei užmiršti, nei ištrinti iš Lietuvos istorijos puslapių ar savo atminties. Norisi matyti jaunas kartas tokiomis, kokie Sausio 13-tąją buvome mes.

Albinui didžiausia laimė – gyventi po Tėviškės dangum, džiaugtis stebuklingais gimtinės peizažais, pažinti čia kiekvieną žemės lopinėlį ir mylėti visa širdimi. Nes nuostabūs visi metų laikai ir giliai atmintyje įrašyta 11 kilometrų kelio į mokyklą Dysnoje atkarpa, kurią tekdavo įveikti per pusnis iki juosmens, ar balas iki kelių.

„Nėra nieko mielesnio širdžiai už gimtinės tolių alsavimą. Nuo Antanų miškų iki Radiškės lengvai nueičiau užrištomis akimis. Viskas čia taip pažįstama, išvaikščiota, sava“, – sako Laisvės gynėjas Albinas Gruzdys. 

Medalininkai

Ignalinos krašto apsaugos pasienio užkardos darbuotojai savanoriai, Sausio 13-osios medalininkai (iš Ignalinos rajono): Vytas Abaravičius, Valdas Bivainis, Arūnas Domininkas Grabažis, Albinas Gruzdys, Vadimas Laščevskis, Kęstutis Mačėnas, Zenonas Marcinkevičius, Nijolė Nagurnaitė, Gintaras Petkevičius, Steponas Pruckus, Artūras Staniukaitis, Vytautas Strolia, Sigitas Žilėnas, Jonas Rukšėnas, Žilvinas Aigiris Bulavas, Antanas Mažvila, Banguolis Balaševičius, Vytautas Potapovas.

Nuotraukos J. Baltakio ir iš asmeninio A. Gruzdžio albumo