Slėpiningas žmogaus gyvenimo kelias. Kiek mus neša ant rankų Aukščiausias, kiek mes einame patys… Kiekviena akimirka dovanoja nepakartojamus atspalvius ir pajautimus. Galima viską sugriauti tobulai, bet tikroji mūsų paskirtis išsiskleidžia ir prabyla tik kūryboje, statyme – sako dailininkė Nerija DAUBARĖ.  

Žvelgiant į pačios kūrybines paieškas, stebėtoją įtraukia gelmė, tikslingumas, energija. Ar kūryba suteikia gyvenimo džiaugsmą?  Ko joje daugiau – atradimų ar netekčių?

Paauglystėje svajojau mokytis Stepo Žuko dailės technikume, bet mama neišleido iš namų, nes gyvenome Vilniuje, o reikėjo keltis į Kauną. Todėl svajonės nutolo… 

Visada atrodė, kad gimiau per sena. Bendraamžių rate niekaip negalėdavau pritapti prie visų, nors bendravau, buvau „užsikrėtusi“ įvairiomis madomis aprangoje ir muzikoje. Trylikamete mergaite perskaičiau G. Hegelio raštus ir labai ilgam laiko tarpui likau „alergiška“ šio filosofo darbams. 

Gyvenimas dėliojosi savaip. Eilę metų buvau pareigūnė, kinologė. Tai – nenusakoma patirtis, dar labiau užgrūdinusi, nukreipusi į tikrąjį kelią.

Vieną dieną tarnyboje mane aplankė vaizdinys, kuriame regėjau erelį, skrendantį iš tamsos į šviesą. Vaizdinys neapleido manęs… Tapo pirmuoju mano paveikslu, o pati supratau, kad esu ne tame kelyje. Argi galėjo būti kitaip, gyvenant dilemoje, kuomet imi ginklą į rankas, o svajoji apie teptuką?..

Mečiau darbą ir pasidaviau kūrybinės jėgos vedimui. Ilgai nešęs Dievas mane ant rankų, pagaliau pastatė ir liepė eiti pačiai.

Meno kalbai atiduodat daug laiko. Tai – būtinybė, saviraiška ar kažkas daugiau?

Darau tai, kas man svarbu. Kūryba, bet kuria prasme – statymas, grožio paieškos. Be kūrybos jau neišsivaizduoju savo būties. Pirmiausia, ji turi tenkinti patį autorių. 

Gyvenimas neleido būti silpnai, gręžiotis atgal. Svarbu eiti nors mažais žingsneliais, bet užtikrintai į priekį. Visada mokiau savo vaikus, aiškindama, kad nėra gyvenime tokių žodžių, kaip NEMOKU ar JEIGU… Nepasiduodant dvejonėms, valios jėga galima įveikti visus sunkumus ir kantriai perprasti nepažintus dalykus. Dabar esu laisva tikrame savo kelyje, o kūryba tapo gyvenimo prasme. 

Odos gaminiai atsirado kaip savo gebėjimų išsakymo dalis, tikslingai ar nelauktai?

Odos apdirbimo technologiją norėjau studijuoti prieš keletą dešimtmečių S. Žuko dailės technikume. Po 30-ties metų atsirado galimybė ir pasinaudojau ja. Svajonę paėmiau iš gyvenimo ir suteikiau sparnus. Tikriausiai reikėjo išlaukti, nes viskas būna savo laiku, tik daugelis šito nesupranta. Jei vieną dieną stokojame duonos ant stalo, tai nereiškia, kad rytoj nebus pyrago. Neišmainyčiau į jokius pinigus ar patogumus kūrybinio polėkio ir laisvės.  

Jei vieną dieną į rankas patektų šv. Gralis, ko paprašytumėt lemtingą akimirką?

Aukščiausias man davė labai daug. Jo palaikymą jaučiu kiekvieną akimirką. Man visko užtenka, tegul pagalbos ranka pasiekia kitus vargstančius, stokojančius, ieškančius prasmės. Esu mylima Aukščiausiojo, todėl viską padarysiu pati. Tegul Jis tik stebi mane. Tik stebi. 

Ačiū už pokalbį. 

Nuotraukos „Meno bangų“, J. Baltakio ir iš N. Daubarės asmeninio albumo