Ignalinos TV pasakojimų cikle „Ignalinos palėpių istorijos“ – dar vienas pasakojimas. Televizijos kūrybinė grupė gavo prieš 80 metų Paringio parapijoje, Kandrotiškės kaime, darytą fotografiją, kurioje įamžinti žmonės liudija skausmingą ne tik vienos Černiauskų šeimos, bet ir sudėtingos mūsų krašto istorijos epizodą.
Vienos fotografijos istorija
Antrojo pasaulinio karo ir pokario beprasmybės ir žiaurumas dar tebeslepia daugybę faktų. Dalis jų pateikta įvykius pakreipiant taip, kaip kažkam atrodė naudinga ir reikalinga. Kita dalis istorinių faktų vienu ar kitu metu išaiškinta ir suskamba visiškai naujai. Tai geriausiai iliustruoja visiems žinoma Katynės žudynių istorija, iki šių dienų velkanti sunkią naštą dviejų šalių santykiuose. Tačiau gali būti, kad kažkas labai svarbaus taip ir liks paslaptyje. Mūsų turimoje fotografijoje: (iš kairės) Emilija Černiauskaitė-Jurgaitienė, Antanas Černiauskas, Eugenija Černiauskaitė-Jasiulienė, Emilija Černiauskienė, sėdintis – šeimos galva Kazimieras ir šalia jo sūnus Antanas Černiauskai.
1941-ųjų epizodas Ignalinos krašte
Istorikų teigimu, labiausiai Lietuva, o ypač pasienio ruožas, nukentėjo nuo sovietinių diversantų. Reikia paminėti, kad sovietinių partizanų būrius sudarė ne tik rusai, bet ir lenkai bei iš getų pabėgę žydai. Iš viso skaičiuojama apie 722 žmones. Švenčionių apskrityje buvo sudarytas K. Kalinausko vardu pavadintas būrys. Tai turėjo būti tarsi filtras, tikrinant visus atvykstančiuosius, kad geresnieji būtų panaudoti atsakingesniame darbe. Beje, atvykusieji iš Lietuvos nebūtinai buvo lietuviai. Iš pavardžių ne visuomet galima atskirti lietuvius nuo žydų, lenkus nuo baltarusių. Be to, juk ir grynai žydiški būriai („Kovos“, „Keršytojos“ ir kt.) taip pat buvo vadinami sudarytais iš vietos gyventojų. Archyvuose rašoma, kad 1943 m. vasaros pabaigoje, po sėkmingo Raudonosios armijos puolimo, sovietiniai partizanai tikėjosi, kad ateinančių iš Lietuvos gyventojų padaugės. Esant tokiai situacijai, Antanas Sniečkus siūlė kuo daugiau dėmesio skirti propagandai ir agitacijai. Taip tikėtasi patraukti daugiau asmenų iš „kaimo biednuomenės, darbo valstiečių ir darbininkų“, nes jie yra viso sovietinio partizaninio judėjimo pagrindas.
A. Sniečkaus nurodymu pavesta organizuoti partizaninį judėjimą, o Komunistų partijos plane detaliau nurodytos bendros veiklos gairės. Paminėsiu tik dvi, kurios susiję su mūsų pasakojimu. Tai – ardyti priešo komunikacijas ir naikinti okupacinės valdžios atstovus ir išdavikus tarp vietos gyventojų.
Giminės krauju paženklintas pavasaris
Būtent 1941 m. už kelių šimtų metrų nuo Černiauskų namų, bet jau Ropiškės kaimo žemėje, vokiečių kareiviai pastatė du metalinius bokštus su balkonais ir didelį namą, kuriame buvo reikiama įranga, paskui aptvėrė spygliuota viela ir iškasė žemines su šaudymo angomis. Ten buvo įrengta radijo stotis. Kaip anuomet pasakojo kariai, tokios stotys pastatytos nuo Adolfo Hitlerio buveinės Vokietijoje iki fronto štabo kas 60 kilometrų. Šalimais esančiame Augutiškės kaime gyveno apie 30 kareivių, kurių dalis buvo inžinieriai, kiti – statybininkai.
Vokiečiai dažnai eidavo pas aplinkinius gyventojus pirkti ar mainyti maisto produktų ir su žmonėmis sugyveno taikiai. O tuo metu sovietiniai partizanai siautėjo Daugėliškyje, Mielagėnuose, mėgino susprogdinti Paringio tiltą ir galiausiai nusitaikė į vokiečių radijo stotį Ropiškėje. 1943 m. pavasarį Černiauskų namuose virė įprastas gyvenimas, kiekvienas dirbo savo darbus, dalis šeimos narių buvo išvykę į malūną, kai į namus maisto užsuko du vokiečių kareiviai. Vienas liko budėti lauke, o kitas prisėdo pasikalbėti.
„Namuose buvo prosenelis Kazimieras (84 m.), senelis Antanas (48 m.) ir jo sūnus Česlovas. Šis paprašė vokiečio, kad šis parodytų jam, kaip išsiardo ginklas. Karys jau buvo išardęs ginklą, kai lauke pasigirdo šūviai. Supratęs, kad kažkas vyksta, karys net nesurinkęs ginklo iššoko pro langą į šalia esantį raistą, o Česlovas – paskui jį. Pasirodo, atslenkančius iš miško rusų partizanus pastebėjo lauke buvęs kareivis. Įvyko susišaudymas. Į namus įbėgę rusų partizanai sušaudė ir senelį Antaną, ir prosenelį Kazimierą“, – pasakoja Vaižgantas. Abu jie amžino poilsio atgulę Paringio kapinaitėse.
Darbšti šeima
Baigėsi karas, žmonės kabinosi į gyvenimą. Darbštūs ir ūkiški Černiauskai nepasidavė negandoms. Rubelninkuose (dar ir dabar tebestovinčiuose senuosiuose Kajėnų namuose turėjo parduotuvę, o namuose Kandrotiškėje – siūvyklėlę, kur ne tik kitiems siuvo drabužius, bet padėdavo pramokti siūti jaunoms merginoms.
Vieną dieną, važiuodamas dviračiu į Paringio bažnyčią, Antanas Černiauskas (žuvusiojo Antano Černiausko sūnus) užkliuvo už keliuku ėjusios merginos. „Tada tėvas pyktelėjęs burbtelėjo: „Da čia pacankė kokia maišos?“ Ir net nenumanė, kad tai – būsimoji jo žmona Janina Malikėnaitė su savo mama.
Vėliau jiedu artimai susipažino Černiauskų namuose. Mano mama eidavo mokytis siūti pas bobutę Emiliją Černiauskienę“, – tėvų perpasakotais atsiminimais dalijosi Vaižgantas. Netrukus Antanas ir Janina sukūrė šeimą.
Žinoma, pavydas ir tais laikais pridarydavo žalos ir skriaudos. Černiauskai buvo kaltinti esą buožėmis ir sovietinės valdžios išdavikais. 1949 m. pavasarį Antanas ir besilaukianti Janina ištremti, o likusi mama Emilija Černiauskienė, po kankinimų ir kaltinimų, su kitais šeimos nariais spėjo pabėgti. Černiauskai išsibarstė kas kur, šiandien pačioje Ignalinoje, sako Vaižgantas, šios šeimos palikuonis Artūras Jasiulis – gydo žmones, o Regina Majauskienė – teikia medicinos psichologo konsultacijas, dar tėvų namus Ignalinoje išsaugojusi Giedrė Krotkuvienė.
Po tremties, į Švenčionėlius grįžusi Janina, švęsdama savo jubiliejų, ji su sūnumis Vaižgantu ir Ričardu aplankė vietą, kur kadaise stovėjo Černiauskų namai, kur išmoko amato ir kur įsižiebė meilė, dovanojusi tris sūnus. Aplankėme ir mes sodybos vietą ties Urvelių miško žyma, aplink, kiek akys užmato, tik ūkininkų dirbami laukai.
Iš Sibiro platybių
Sakoma, kad nei karas, nei kiti baisumai nepajėgūs nuslopinti ar paminti meilės. Kad nebūtų išskirti, tą pačią akimirką Janina ir Antanas kreipėsi į Mielagėnų valsčių dėl santuokos įregistravimo ir jau 1949 m. vasario 25 d. tapo vyru ir žmona, o po mėnesio, kovo 26 d., gyvuliniuose vagonuose, Janinos įsčiose saugodami užsimezgusią gyvybę, dundėjo į nežinią.
Janina ir Antanas Černiauskai buvo ištremti į Irkutsko srityje esančią Kutuliko gyvenvietę. Sunkiai pakeliamomis sąlygomis išnešiotas Černiauskų pirmagimis gimė labai silpnutis ir neilgai išgyveno. 1950 m. Rimanto vardą gavęs berniukas visiems laikams atgulė amžino įšalo žemėje. Tą skausmą šeimai primindavo viena vienintelė sūnelio nuotrauka – laidotuvių.
Po kelerių metų, 1954 m. gimė sūnus Ričardas, 1957 m. – Vaižgantas. Sūnums motina vardus rinko iš lietuviško kalendoriaus, kurį buvo įsimetusi į krepšį, keliaudama iš Lietuvos. Išskirtini darbštūs Černiauskai neliko nepastebėti ir Sibire. Juo įvertino ir paties Irkutsko prokuroro šeima: Antanas prokuroro šeimai gamino baldus, o Janina jo žmonai siuvo aprėdus. 1958 m. pavasarį Černiauskai grįžo į Lietuvą, tačiau į gimtinę jų niekas neleido. Artimiausia vieta apsistoti – Švenčionėliai. Ten 1961 m. gimė dar vienas sūnus Gintautas. Tačiau netrukus Anapilin iškeliavo (nuskendo giminės akivaizdoje Ignalinoje) vyras. Motinai vienai teko ant kojų pastatyti 3 sūnus. Vienas jų – Ričardas – pasirinko kunigystės kelią, tuo metu sukeldamas vietos sovietinei valdžiai labai daug rūpesčio dėl kitų Černiauskų vaikų – kad tik nebūtų užkrečiamas pavyzdys.
Rubelninkuose gyvenanti kaimynė Genė Šimėnienė prisimena mažųjų Černiauskų vaikystę. „Vasaromis juos išleisdavo į Reketiškę pas bobutę Malikėnienę atostogų. Oi, išdykę buvo, o jau žodelių kokių mokėjo. Būdavo bobutė veja juos namo, o tie, kad susikeiks ir užlipę kluone ant sijų atsikalbinėja, ir atsikalbinėja… Niekaip nebūtume tikėję, kad tokiais žmonėmis išaugs“, – dabar džiaugiasi Genė.
Vaižganto kelias
Vaižgantas tapo itin kruopščiu ir puikiai vertinamu profesionalu. Būtent jo pagaminti analogų pasaulyje iki šiol neturintys kabantys vitražai dabina Utenos bažnyčią, Seimo rūmuose – Žalgirio mūšio fragmentas. Mūsų krašte Vidiškių ir Paringio bažnyčias puošiantys jo rankų darbo vitražai kaskart panardina į šviesos ir spalvų sukuriamas stebuklingas iliuzijas. Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybai priklausančiame Amatų centre vitražininku restauratoriumi Vaižgantas dirba vienoje komandoje su kitais profesionalais – kuria ir atkuria tikrus šedevrus.
Kasdien sukdamiesi išties kūrybingoje, nors ir didelio kruopštumo reikalaujančioje aplinkoje, šie žmonės leidžia nevaržomai skleistis savo vaizduotei.
Šiais metais išleistoje knygoje „Šviesos architektūra“, kurioje pristatyti geriausi Lietuvos vitražai ir jų autoriai, pateko prof. Kazimiero Morkūno drauge su Vaižgantu kurti meno kūriniai. Jiedu bendrus darbus kūrė net 25-erius metus.
Vaižgantas turi ir įdomių pomėgių. Jis kolekcionuoja žymių žmonių autografus, renka senovinius laikrodžius ir kitus daiktus. O labiausiai nustebino Vaižganto gebėjimas kurti eiles. Jis turi išleidęs ir savo eilėraščių rinkinį.
Tai tik mažytės Černiauskų šeimos istorijos detalės. O jų, sudėjus į krūvą, matyt, rastum visą galybę… Jau bebaigiant reportažui paskutines eilutes, suskambo telefonas ir Vaižgantas pasidalijo dar viena džiugia žinia. Pasirodo, bedėliojant šeimos istoriją, netikėtai sujudintos tiek Černiauskų, tiek Malikėnų giminės, tad nuspręsta artimiausią vasarą visus iki vieno abiejų šeimų atstovus sukviesti draugėn… Ar galėtų kas būti geriau?..
Černiauskų asmen. archyvo ir Ignalinos TV nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!