Skip to content

Apie teisingumą lietuvių kalbos koridoriuose

Parengė Sigita TELYČĖNAITĖ

Iš triukšmo paimta ir paviešinta informacija – menkavertė. Argumentų ir išminties ieškojimas reikalauja laiko ir drąsos. Gilinimasis į reikalo esmę ne visada parankus rašančio asmeninei nuomonei ar valstybės pozicijai. Aštrios diskusijos dėl priimto lietuvių kalbos konstitucinį statusą paneigiančio projekto mūsų valstybinis transliuotojas nevysto, nors lietuvių kalbos puoselėjimo aktyvistai mato tragišką situaciją ir viliasi sulaukti Prezidento veto minėtam projektui. Ne vien Seimo salėje girdisi skirtingų vertinimų, nevienodai lemtingų sprendimų esmę regi ir Rytų Lietuvos lituanistai. Elementarus diskretiškumas reikalauja neįvardinti jų asmenybių, nors gyvename demokratijoje… 

A. L. Mokytoja. Apie nelietuviškas raides nepasakysiu nieko blogo. Jos bus tik kitakalbių dokumentuose, daugiau niekur niekas jų neįveda. Spaudoje jau keletą dešimtmečių vardai ir pavardės rašoma originalo kalba, ir nieko per tą laiką nenutiko.

D. G. Mokytoja. Pritariu nelietuviškų raidžių įvedimui. Tai ypač svarbu dėl galimybės jas naudoti nelietuviškos kilmės pavardėse. Vaikams svarbu išlaikyti identiškas tėvų pavardes, kadangi viena skirtinga raidė pavardėje dažnai sukelia daug papildomų rūpesčių.

Ilgametė vienos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, dabar užtarnautame poilsyje. Mokytojai nori dirbti, nenori papildomų problemų, todėl nedalyvauja protesto akcijose. Per ilgą pedagoginę „odiseją“ sutikau vos kelis kvailokus mokytojus. Mokytojai niekada nebuvo naivūs ir trumparegiai. Kaip sovietmečiu jautėme didelį skirtumą tarp Leningrado ir Maskvos intelektualų, humanistų, tai dabar toks skirtumas tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos. Kur valdžios ešelonai, ten išnyksta viskas, kas šventa. Reikia priešintis visomis išgalėmis tolimesniems lietuvių kalbos naikinimo procesams, reikia rinkti parašus, reikalingos peticijos, nes daugelis nesupranta ar nenori suprasti, kokie keliai atidaromi jau priimtais sprendimais. Privalome giliau pažvelgti į būsimas problemas ir nesidangstyti dabarties patogumais.

Keletas pedagogų kalba apie didelį nerimą dėl Lietuvių kalbos valstybinio statuso išsaugojimo ir pasirašo po tekstu, kuriame mokslų daktaras Krescencijus Stoškus reziumuoja Seime jau palaiminto projekto ypatumus.

„Daug metų negalėjau patikėti, kad mūsų valstybės parlamente kada nors galės susirinkti deputatai, kurie neturės tokio elementaraus teisingumo ir lygybės supratimo, kokį parodė dabartinis Seimas. Suteikdamas privilegijas tik lenkų ir vokiečių tautoms ir jų kalbų ženklams, jis pasielgė taip neatsakingai ir chuliganiškai, kad segregavo ne tik daugybę kitų tautų ir jų kalbų, bet ir suteikė joms pretekstą daugybę metų bylinėtis dėl jų kalbų, kultūrų ir tautų lygybės. Lietuvių literatūrinė kalba išsaugojo visas šnekamosios kalbos savybes. Todėl svetimtaučiai, kurių svetimvardžiai nebus užrašyti lietuviškais atitikmenimis, negalės Lietuvoje jais naudotis. Kitaip sakant, jie neturės galimybių jų pagalba normaliai Lietuvoje bendrauti ir dalyvauti šios šalies gyvenime. O lietuviai turės neįveikiamų problemų, kai kiekvieną sykį reikės jų vardus ir pavardes prisitaikyti prie flektyvinės lietuvių kalbos linksniavimo ir neišvengiamai iškraipyti sudaromų sakinių prasmes.“

Tolimesniame lietuvių kalbos likime slypi daug povandeninių rifų ir nenuspėjamų srovių. Seimas parodė nesupratimą bendros lietuvių literatūrinės kalbos būklės, laužomos kompiuterinės technikos praktikų (automatinio vertimo), teršiamos masinių naujažodžių, svetimžodžių, lietuvių kalba jau seniai neištartų (neadaptuotų) vardų ir pavardžių, prasmės netekusių firmų ir santrupų, masinio rusiškų keiksmažodžių antplūdžio. Lietuvių kalba jau serga, jai reikalingos injekcijos. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!