Skip to content

Kaip Kremliuje suprantamas Rusijos saugumas

Algimantas MILAŠIUS

Atkreipkime dėmesį į Kremliaus formuluotes, kuriomis jis naudojasi, reikšdamas savo priekaištus Jungtinėms Valstijoms ir NATO: jūs slenkate į rytus ir mes susirūpinę savo saugumu. Būtent tik šitaip ir ne kaip nors kitaip išsireiškiama. Kodėl? Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos arba NATO, saugumo klausimais kalbėdamosi su Rusija, savo nepasitenkinimą Kremliaus vykdoma politika išreiškia kitaip, o būtent, baiminimąsi, jog Rusija užpuls kokią nors šalį (Ukrainą, Sakartvelą. Moldovą ir kt.). O Rusija niekada nėra pasakiusi, kad Amerika ar NATO nori užpulti Rusiją. Todėl ir kyla klausimas – apie kokį čia savo saugumą kalba Kremlius, jei jis puikiausiai žino, kad Rusijos niekas nesiruošia pulti?

Atsakymas į tą klausimą yra labai paprastas. Kremliui aišku (kaip „ir arkliui aišku“), kad Rusijos niekas nepuls, todėl jis ir savo priekaištus išreiškia ne kaip apie ketinimus užpulti Rusiją (tuo niekas nepatikės), o vien tik esą Vakarų daroma įtaka slinkimu į rytus. Kremliui pavojus atsiranda, kad su NATO priartėjimu prie jo sienų, būtent pats jis praranda galimybę užpulti savo kaimynus – okupuoti ar aneksuoti, kaip Kremlius aiškina, „nuo amžių priklausančias rusiškas“ žemes. Arba, praranda galimybę „ginti skriaudžiamus rusakalbius“…

Beje, apie tas „nuo amžių rusiškas“ žemes (rus. – iskonno ruskije zemli). Istorines aplinkybes, kaip tose teritorijose (Jakutijoje, Tatarstane, Kaukaze ir kt.) atsirado ten šiandien šeimininkaujanti Rusija, žino visi. Tačiau tas teritorijas vadinti rusiškomis yra visiška nesąmonė. Jei tos žemės yra rusiškos, tai, sakau, gal ir visi kiti, kurie kažkada valdė kitas žemes ar tautas, kurie karine ar kitokia (ne karine) jėga kitiems galėjo primesti savo tvarką, ir šiandien gali teigti tai, jog tos teritorijos nuo amžių priklauso jiems? Taip klausdamas aš čia kalbu ne tik apie buvusias didžiąsias kolonijines valstybes (Ispaniją, Olandiją, Britaniją ir kt.), bet, pavyzdžiui, kad ir apie mažytę savo šalį, kažkada buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: sakau, gal tos kažkada iki Juodosios jūros nusitęsusios kunigaikštystės teritorijos (taip pat ir Rusijos Smolensko žemės) šiandien taip pat „nuo amžių vis dar priklauso Lietuvai?“

Kremlius reikalaudamas „sustabdyti“ NATO slinkimą į rytus, t. y. aljansui pasilikti už buvusio Varšuvos pakto valstybių sienų, praktiškai tęsia tą pačią 1939 m. Stalino su Hitleriu sutartą pasaulio (Europos) pasidalinimo politiką. Jis (Kremlius) vis dar save vaizduoja esančia galinga super valstybe. Toks šis jo vaidinamas spektaklis tarnauja ne Rusijos žmonių interesams, o vien tik Putino klano siekiui bet kokia kaina jam išsilaikyti valdžioje.

Kalbant apie tautų lygiateisiškumą ir laisvę, neretai tenka išgirsti, ypač iš tų, kurie visais būdais teisina Kremliaus elgesį, jog kokios nors laisvės ar tautų lygiateisiškumo apskritai nėra. Girdi, koks skirtumas, klausia jie – anksčiau priklausei Sovietų Sąjungai, o dabar priklausai Europos Sąjungai? Esą, tiek anksčiau, tiek ir dabar privalai paklusti galingųjų valiai. Ką galima atsakyti šitaip teigiantiems?

Ir iš tikro, tiek atskiras žmogus, tiek ir valstybė, visada renkasi kurią nors gal ir jai nelabai malonią galimybę. Tačiau būnant Europos Sąjungoje bendrijos įstatymams galima paklusti, bet galima ir nepaklusti, t. y. išstoti iš šios bendrijos. Kitaip sakant, visada yra pasirinkimas su kuo būti ir kaip būti. Priklausymas Europos Sąjungai yra laisvas valstybės apsisprendimas, o ne jos okupacija. O priklausydamas Rusijos įtakos zonai tokio pasirinkimo jau neturi. Ten egzistuoja tik pono ir baudžiauninko santykiai: tapti nepriklausomu nuo pono negali, tai, ką pasakė ponas, baudžiauninkas besąlygiškai turi vykdyti.

Ryšium su NATO priartėjimu prie Rusijos sienų, iškyla pavojus ne pačiai Rusijai, o tik Putino klanui. Kremliaus klanas sunerimęs, nes jam atsiranda mirtinas pavojus, kuomet šalia Rusijos esančios kaimyninės valstybės gauna galimybę tvarkytis demokratiniais pagrindais ir susikuria geresnes savo žmonių gyvenimo sąlygas. Aukštesnis gyvenimo lygis tose „buvusiose rusiškose“ valstybėse taps (tampa) „užkratu“ paprastiems Rusijos žmonėms, kurie kels (kelia) „maidanus“, spalvotas revoliucijas ar dar kaip nors kitaip reikš (reiškia) savo nepasitenkinimą. O tai (šalutinis poveikis) darys (daro) poveikį ir tolesniam Rusijos, ne kaip valstybės, o Rusijos, kaip imperinės valstybės, egzistavimui.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje