Skip to content

Kažkur pasiųsta kultūra

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Atvirai pasakius, Seimo sprendime dėl tų nelemtų trijų raidžių rašymo – nieko naujo. Nes visa tai jau buvo. Prisimenate: „BUDĄ Senowęs ­– Lëtuwiû Kalnienû ir Ƶamaijtû iszraszzę Pagaƚ Senowęs Rasztû Jokyb`s ŁAUKYS“. Gal net prisimenate, kad tas „Jokyb`s Laukys“ – tai Simonas Daukantas? 

O gal žinote, kad šiemet sukanka du šimtai metų nuo tada, kai buvo parašyti „Darbay senuju Lituwiu ir Ƶemaycziu“? To paties Simono Daukanto?

Jeigu vidurinius mokslus baigėte neseniai, tai galite ir nežinoti. Jeigu dar tik baigsite – tikrai nežinosite. Dabar priviso „mokslininkų“, kurie įsitikinę (ar bent nori mums įteikti) kad lietuvių literatūra – tai „Haris Poteris“, o senieji lietuviški raštai niekam nereikalingi, suplėkę, ir tas, kas yra priešingos nuomonės, tas, aišku, yra persisunkęs sovietine dvasia. Ir lietuvių literatūra išeina iš lietuvių kalbos dalyko, jos vietą užima „pažangūs šiuolaikiniai kūriniai“ apie kokį nors kuprotą kalną.

O jūs – apie tris raides, ir dar įpratę nuo senų laikų, kad tos trys raidės – tai kai kur nors siunčia… Ne jose esmė,  tai gal ir visai nieko būtų, bet tai tik pradžia. Tik pabandymas – spardysis lietuviai ar, kaip ta mergelė, kuriai berniukas – pradžiai – ranką ant kojos uždėjo, kukliai nutylės?

Kai „kovotojai“ už lygias teises sugalvojo, kad įstatyme dėl smurto šeimoje reikia įrašyti, jog smurtaujama lyties pagrindu, jie atsinešė į Seimą du stiklainius mėlynių….

Beje, o jeigu kaip tose raskevičių „šeimose“, kur vyras – vyras, o žmona – irgi vyras? Kaip ten smurtas pagal lytį atrodys?..

Bet ne apie tai kalba. Šitos „lygybės“ – tik išbandymas, kaip toli Lietuvoje bus leidžiama nueiti, įgyvendinant genderistinę ideologiją, kuri, kaip sako kardinolas Sigitas Tamkevičius interviu, išspausdintame Delfi.lt, „faktiškai yra marksistinė ideologija ir ten liberalizmu net nekvepia“, ir ta ideologija „eina kaip buldozeris“…

Kalbame – kol dar galime – apie lietuvių kalbą. Stiklainius su mėlynėmis puošė užrašas: „Kiek pas tave mėlynių?“ Į pastabą, kad lietuviškai reikėtų rašyti „Kiek tu turi mėlynių?“, žinomų teisių gynėjas Tomas Vytautas Raskevičius atsakė, kad „jie“ yra už laisvę ir prieš visokį kalbos reguliavimą ir kalbos komisijas. 

Matote, čia „jie“ už laisvę. Pabandyk laisvai pasakyti, kad tau „jie“ šlykštūs – būsi apkaltintas neapykantos kalba. Pritariant S. Tamkevičiui – kaip prieš penkiasdešimt ir daugiau metų, prieš ką nors sakydamas, pagalvok, ar tavęs nesiklauso KGB, arba „Laisvės inspekcija“.

Taigi, „jiems“ lietuvių kalba – kažkas tokio… „Jie“ jau ir Seime sėdi. Sakote, jie – valdantieji? Nemanyčiau, jie greičiau skandinantys šią valdžią.

O kol įstatymo, leidžiančio „laisvai“ darkyti lietuvių kalbą, nėra, lietuvių kalba paprasčiausiai išstumiama iš kasdienio gyvenimo. Lietuviai nutautinami. Kelintą kartą rašau, kad LRT varo nutautinimo politiką. Šiaip, žinoma, patogu, kai nori susirasti Lietuvos „nacionalinį“ radiją, suki bangas, kol išgirsti dainuojant angliškai. Beveik gali būti tikras, kad tai LRT, nes jei dainuoja lietuviškai – tai jau kokia nors komercinė stotis.

Beje, Seime tarsi turėtų būti kažkokia komisija, kuriai ir lietuvių kalbos išsaugojimu derėtų rūpintis. Manau, šitai Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui nepavesta, nors gal ir derėtų. Greičiausiai vis dėlto kalba – tai kultūra. Kultūros komitetas: Vytautas Juozapaitis, pirmininkas, konservatorius; Robertas Šarknickas – pirmininko pavaduotojas, „valstietis“; Kristijonas Bartoševičius, narys, konservatorius; Vytautas Kernagis, narys, konservatorius; Liuda Pociūnienė, narė, konservatorė, Stasys Tumėnas, narys, „valstietis“; Kęstutis Vilkauskas, narys, socialdemokratas.

Na, kam iš šitų seimūnų kalba galėtų rūpėti? Pirmininkui? Jam svarbiau, ar Agnė Širinskienė leis padainuoti. Pavaduotojui? Tikrai pritariu jam, kad moterys meluoja geriau, negu kai kurie seimūnai. O atkreipėte dėmesį, kad šiame komitete nėra nė vieno „Laisvės“ partijos nario? Šiai partijai kultūra nerūpi. Jai svarbiau, kad narkotikai būtų legalizuoti. „Valstiečiai“ savo padarė – alkoholį jaunimui uždraudė, dabar belieka tam jaunimėliui įduoti nebaudžiamą suktinę su kanapėmis, ir viskas bus gerai. Kaip ten kadaise: „Reikia pinigų? Pinigų bus“.

Kažkodėl nesitiki, kad Kultūros komitetui lietuvių kalba parūptų. Jau nekalbant apie tas „tris raides“, kurios, pasikartosiu, pradžia, ir būtų niekis, jeigu ne ta „graži tendencija“ – išguiti lietuvių kalbą iš kasdienybės. Čia jau ne pasai.

Gal prezidentas vetuos? Šią savaitę turi arba pasirašyti, arba vetuoti. Politologai, kai kurie (žinoma, kai kurie) svarsto, kad G, Nausėdai „apsimokėtų“ pasirašyti šį įstatymą, nes parodytų, kad nesipyksta nei su Seimu, nei su lenkais. O ką, galėtų pasirašyti, dėl lietuvių kalbos niekas protestų nerengs. Per žuvusiųjų minėjimą pabaubti – čia normalu. Čia kaip per gedulingas Mišias: jei į jas susirinkę kaimynai nepatinka – atėjai ir pabaubei. 

Beje, ir patys seimūnai, tie, kurie su tokiu savo kolegų sprendimu nesitinka, galėtų į Konstitucinį Teismą kreiptis, jeigu jau viešai aiškina, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Ar viskas kalbomis pasibaigs? Ir prezidentas galėtų į Konstitucinį Teismą kreiptis… 

Tik bėda, kad nuo galėjimo iki norėjimo – labai toli.

O tas berniukas, kuriam mergelė leido už kojos pasilaikyti, jau ir toliau lenda. Ir abu žino, kuo visa tai baigsis.

„Lietuvos rytas“ nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!