Pandemija visuomenei – vienas didžiausių iššūkių, kurio niekas nesitikėjo ir tam nesiruošė. Emocijų kalneliai, kai vieną dieną norisi ranka numoti į koronaviruso grėsmę, o kitą dieną baisu net iš namų išeiti. Į ekstremalias situacijas žmonės reaguoja skirtingai, tačiau dažnai pereina kelis etapus, fazes, kuriuos būdingos daugeliui. Tik perėję visus etapus, sugebame priimti situaciją tokią, kokia yra ir ieškoti būdų, kaip tai ištverti.

Pirmasis etapas – neigimas. Žmogus neigia tai,  kas nutiko. Šiame etape dažniausiai pastebima atvirai demonstruojama drąsa, kiek beprotiški poelgiai, kada negalvojama apie pasekmes. Tai yra realybės neigimas, nenoras priimti jau įvykusių pasikeitimų. Deja, neigti realybę ilgai nepavyksta, tuomet ateina kitas etapas – pyktis.

Besikeičiančios karantino taisyklės sukėlė tam tikrą pasipriešinimą, nes palietė įprastą gyvenimo būdą. Žmonės ėmė piktintis, kad pažeidžiamos jų teisės. Pykčio objektų surasti tikrai nesunku. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pyktis yra emocija, kurią kiekvienas iš mūsų patiria, tad būtina ją išgyventi. Pyktis duotas tam, kad žmogus sugebėtų sukaupti energiją, kuri būtina, norint pakeisti situaciją arba joje išbūti. Išgyvendami pyktį ir nukreipdami jį tinkama linkme, galime ieškoti naujų išraiškos būdų, išmokti naujų dalykų.

Derėtų pažymėti, kad nebūtinai visuomet yra pereinama iš vieno etapo į kitą. Kartais yra užstringama kažkuriame viename arba peršokama per kelis etapus į priekį. Tačiau esant nuosekliai eigai, iš pykčio etapo pamažu pereinama prie derybų etapo. Dažniausiai deramasi su aukštesniąja jėga. Pasižadame būti geresni, jei tik nesusirgsime, labiau rūpinsimės savimi ir artimaisiais… Kiekvienas iš mūsų prigalvojam įvairių variantų. Svarbu pažymėti, kad šiuo metu mes vis dar neigiame realybę, nenorime jos tokios, vis dar turime vilties, kad gal pavyks kaip nors „praslysti“.

Praradus viltį, pasiekiamas depresyvus etapas. Žmogus tuo metu jaučiasi menkas, bejėgis, nori nuo visko atsiriboti. Atrodo, sudužo visos svajonės, vos ne pasaulio pabaiga… Ir vis dėlto, tai tikrai ne pabaiga, tik vienas juodų, sunkių etapų žmogaus gyvenime.

Kai svyra rankos, nebėra jėgų, nesinori nieko daryti, vadinasi, atėjo metas sustoti ir savęs paklausti, kas iš tikrųjų vyksta. Kiekvienas žmogus turi viską, ko jam reikia, kad sugebėtų ištverti krizę.

Sekantis etapas – susitaikymas. Šio etapo metu ne tik priimame naują realybę, bet ir jaučiame galintys su ja gyventi. Matome, kad susitvarkysime. Suvokiame, ką galime padaryti ir tai darome. O kas ne mūsų valioje – susitaikome. Mūsų gyvenimas įgauna naują kokybę. Žinoma, pasitaiko ir taip, jog kartais ir vėl grįžtama prie realybės neigimo.

Šie visi etapai yra labai akivaizdūs, juos žinodami galime suprasti, kokiame etape šiuo metu esame ir kaip sau padėti. Labai svarbu suprasti, kad nėra nereikalingų jausmų, jie visi būtini, kad galėtume sveikai gyventi. Svarbu – tinkamai juos valdyti. Privalome leisti jausmui nuveikti savo darbą, neturime jo užspausti, sumažinti ar padidinti. Jausmai neturi savo buveinės, jie ateina ir nueina. Jiems nuėjus, pajuntame palengvėjimą.

Kiekvienas etapas yra visiškai normalus žmogaus gyvenime. Tik svarbu neužstrigti ir galiausiai susitaikyti su esama situacija, pamatyti ir priimti naują realybę ir su ja gyventi.

Asociatyvi nuotr.