Skip to content

Kas Ireną grąžino namo – sena liepa ar protėvių rankomis išglostyti pamatų akmenys?

Baltoje šarmoje skęsta Pivorų kaimo laukai ir ledu aplietas vieškelis veda primirštų vietovių peizažais ten, kur pavieniai buvusių sodybų medžiai ilgesingoje tyloje skaičiuoja retai pasirodančius keleivius. Vos plevena Rytų Lietuvos kaimų gyvastis. Žiema išbaido į miestų glėbį vasarotojus, palikdama tik ištikimiausius ir kantriausius. Senbuviai gerai prisimena kažkada išbarstytus pagirio kaimus, bet apylinkių nepažįstantis keliautojas net negali įsivaizduoti, kaip galingai kunkuliavo jų gyvenimas, kaip žydėjo jų sodai…  

Keliukas veda į girios platybes, tačiau palengva žaliaskarės eglės retėja ir atsiveria obelų fragmentai, seniai neregėta seno šulinio svirtis ir pasakiškos liepos – KAUKIŠKĖ. Girių apsuptyje prisiglaudęs sodžius prieš keliolika metų dar skaičiavo trejetą namų. Bet laikas pasiėmė savo duoklę ir liko tik prisiminimai apie buvusius gyvenimus. Vienintelės sodybos šeimininkė Irena TURLAITĖ-TOLEIŠIENĖ, po daugelio metų sostinėje, grįžo į vaikystės takus. Ypatingo plano sugrįžimui moteris nekūrė, tiesiog sirgo mama – kažkas privalėjo ja rūpintis, darbų ir namų priežiūros naštą perimti į savo rankas. Aplinkybės dėliojosi taip, kad gimtinės kampelis vėl tapo svajonių, kūrybos ir ūkininkavimo centru. 

„Proseneliui Juozui Petroniui priklausė 60 ha žemės, kuris turėjo penketą atžalų. Viena iš jų ir buvo mano močiutė Jadvyga iš motinos pusės. Visus buvusių trijų Kaukiškės sodybų gyventojus siejo giminystės ryšiai. Niekas neprisimena, kodėl kaimas gavo tokį vardą… 

Mes, pagirio kaimų vaikai, nuo mažų dienų užsidirbdavome pinigų uogaudami. Pelkinguose miškuose per vieną dieną buvo galima pririnkti iki 30 kg spanguolių. Anuomet dar buvo mėlynių ir bruknių ploteliai. Ir dabartyje į šias vietoves traukia uogautojai, bet miškai sausėja, rinkėjai, netausodami uogienojų, smarkiai pažeidžia samanas, derlius menksta. Pasak senelių, spanguolynas susiformavęs ant užpelkėjusio ežero, todėl eidami uogauti, sakydavo – „ainam in Ežerelio“…

Kaukiškė priklauso Tverečiaus parapijai. Mama Felicija giedojo bažnyčios chore, buvo puiki gaspadinė visose šventėse. Tėvelis Leonas užsiėmė bitininkyste, mylėjo arklius, dirbo miškų ūkyje, nes miškai aplinkui… Brolis Danius prisiminimuose – labai muzikalus, gražiai grojo armonika, bet jaunas mirė dėl silpnos širdies. Kito brolio Tado irgi neliko tarp gyvųjų…

Priklausau kartai, kuri į mokyklą vaikščiojo ne vieną ir ne du kilometrus. Pirmą klasę baigiau Radiškės kaimo pradinėje, antroje ir trečioje klasėje mokiausi Lazinkose, ketvirtoje – Sapliuose, penktoke buvau Kukučiuose, aštuonias baigiau Dysnoje, o Tverečiaus mokykloje gavau vidurinės atestatą… Tverečiuje liko gražiausi moksleiviškų dienų prisiminimai, šilčiausi žodžiai puikiems mokytojams. Vėliau studijos sostinėje, darbas, šeima. Eilę metų dirbau Vilniaus telefonų tinkluose, po įvairių reformų – „Telekomo“ darbo užmokesčio skyriaus viršininke. Gyvenime buvau „tiksliukė“, labai mėgau braižybą. Prisimenu, kaip grįžusi iš mokyklos, pirmiausia puldavau prie braižybos namų darbų. Prabėgo vaikystė, jaunystė pasiliko Vilniuje – kur dabar gyvena vaikai.

Ūkininkavimas tėviškėje tapo tikra sielos atgaiva ir aktyvios veiklos šaltiniu. Nebuvo kada romantizuoti akimirkų, norisi padaryti kuo daugiau gimtoje sodyboje, daug planų, bet laiko maža visiems įgyvendinti. Žemė ne tik meilės, bet ir darbščių rankų reikalauja“, – pasakoja šeimininkė, rodydama visus išsaugotus trobesius, naują pirtį, naują techniką ir labai seną kuliamąją, dar užsilikusią nuo senelio. Irena vis svarsto ar griauti pirkioje seną „rusišką“ pečių, kuriame mama kepdavo duoną. Ar pasilikti seną kraičio skrynią, kurią galėtų pakeisti naujesni baldai?.. Kaip suspėti nudailinti ir pagražinti visus kampelius, kurie prašo dėmesio?.. Puoselėdama savo motinos tradicijas, šeimininkė ant stalo deda naminį, lyg iš pieno putos plaukusį, baltą pyragą, kokį kepdavo mūsų močiutės, ir vaišina visus atvykėlius. Begalinis noras po gimtinės skliautais išsakyti save jurginų darželiuose, bitininkystėje, tėvų mylėtuose darbuose – neleidžia moteriai nurimti. Ir nežinia, kas maitina stebuklinga jėga… Ar senos sodo obelys, ar protėvių rankomis išglostyti pamatų akmenys?

Ramybe ir nenusakomu oro lengvumu alsuoja visas kiemas, namai, medžiai ir apsnigtas takas, nuvingiuojantis tolyn į girias. Visi keleliai, takeliai išminti artimųjų kojomis. Kas gali būti gražesnio ir jautresnio nei protėvių sodinta daugiametė liepa ar parimusi šulinio svirtis prie įvažiavimo į kiemą – visada laukiančios, tikinčios pareinančių gerumu ir, kaip Motina, tikros. 

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Irenos Turlaitės-Tolveišienės albumo.

2 komantarai (-ų)

  1. Straipsnio autorei pagyrimas. Irenai palinkėjimas : praeities prisiminimai tegul šildo ir ateities keliai tegul tegul veda į šviesą. Būk palaiminta miela Irena.

  2. Kaip malonu skaityti apie mano gerą pažįstamą ir mielą draugę Irutę. Ačiū autorei.
    Visada stebėjausi iš kur pas Irute tiek energijos, darbštumo ir kūrybiškumo, ir tiek atsidavimo bei meilės puoselėjant tėvų sodybą.
    Teko ir mokytis vienoje Tverečiaus mokykloje ir net kartu padirbėt. Šiltesnio, sąžiningesnio ir draugiškesnio žmogaus nesutikau.
    Tegul dar ilgai prie namų žydi sodai ir gėlės, ošia miško medžiai ir sirpsta uogos, ir vingiuoja takas į tavo mielą sodybą… Ten, kur Tavo širdis ♥ Stiprybės ir sveikatos !


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje