Lietuvoje prigijo tradicija mūsų Lietuvos valstybei istoriškai reikšmingus 1991 m. sausio įvykius gana graudžiai ir tuščiai pompastiškai pažymėti Sausio 13 d., nepelnytai, gal būt tendencingai pamirštant, kad tų metų sausio įvykiai baigėsi vasario 9 d. 

Nuo pat pirmųjų 1991 m. dienų iki vasario pradžios Lietuvoje buvo daug dramatiškų įvykių. Sausio 13-oji reikšmingiausia tų įvykių diena, tiksliau būtų sakyti – naktis. Nes tą naktį KGB specialiosios paskirties pajėgos grubiai užgrobė Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą ir televizijos bokštą. Per TV bokšto šturmą žuvo 14 civilių gyventojų, daugiau kaip 600 žmonių sužeista. Tą naktį vyko lemiamas mūšis, kas ką: ar stipria, protėvių dvasia, ginkluoti Lietuvos žmonės, ar šiuolaikinėmis geležėlėmis apginkluotas KGB monstras. Tą naktį beginkliai žmonės laimėjo, apgynė Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą.

1991 m. sausio įvykiai tęsėsi iki pat vasario 9 d. Tą dieną įvyko referendumas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Nuo pat pirmųjų 1991 m. dienų visa Lietuva kartu su tuometiniais vadovais priešakyje kovėsi su Tarybų Sąjungos vadovybe ir jos stipriausiu ramsčiu – KGB. Taip, Sausio 13-toji visuotinai pripažinta Laisvės gynėjų diena. Už laisvę žuvusių atminimas šventas. Bet, kaip taisyklė, istorijoje pergalės diena švenčiama laimėjus karą, bet ne daugiausiai kare žuvusių karių dieną. 

Nenoriu ginčytis su istorikais, jie žino geriau. Nors man atrodo, kad diena istorikų balsui dar neatėjo. Kol kas Lietuvos naujausių laikų istoriją, kaip sumedžiotą stirną, doroja stipriausi grobuonys – valdžioje esantys (periodiškai) didieji politikai ir jiems tarnaujantys „teisingos“ nuomonės formuotojai (Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, pagal Švento Rašto Naująjį Testamentą). 

Tuo galėjome įsitikinti prieš porą savaičių, 2022-taisiais minint Sausio 13-ąją. Tvora aptverti ir dvigubos apsaugos su garbės sargybos kuopa saugomi aukštieji kunigai su svita buvo nušvilpti už tvoros susirinkusio „prostaliudo“ (kitaip galvojančių žmonių). 

Pažvelgus giliau – nieko čia naujo. Aukštųjų kunigų nesusikalbėjimas su „prostaliudu“ krikščioniškame pasaulyje vyko nuo neatmenamų laikų, vyksta ir dabar. Pradedant senute Europa, baigiant nebe pirmos jaunystės ponia Amerika, prezidentu patapus Jonui Bidonui. Mūsų Marijos žemės dabartiniai aukštieji kunigai šiame kontekste atrodo kaip vaikai, vedami prie pirmosios komunijos sakramento.

Laikas – geriausias teisėjas visiems: ir didiesiems politikams (aukštiesiems kunigams), ir tautos nuomonės formuotojams (Rašto aiškintojams), ir „prostaliudui“ (kitaip galvojantiems žmonėms), ir istorikams. Kaip jau minėjau, istorikai dar tupi kaip vištos, palesintos aukštųjų kunigų, ant laktų ir laukia eilės savo žodžiui. O laiko prabėgo, istorijos kampu žiūrint, visai nedaug. Šiandien tik trijų dešimčių metų sulaukę Lietuvos realybės įvykiai gana išsamiai aprašyti Vikipedijoje:   

„Sausio įvykiai – 1991 m. sausio mėnesio įvykiai, kurių metu Lietuvoje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą, panaudojant Sovietų Sąjungos(SSRS) ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą (KGB), siekiant atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) politinę valdžią Lietuvos Respublikoje“.

Straipsnis išsamus ir gana ilgas, šiais laikais visiems prieinamas internete. Noriu tik atkreipti skaitytojų dėmesį, kad 1991 m. sausio įvykiai tęsėsi iki pat vasario 9 d., apie kurią ta pati Vikipedija rašo taip: „1991 m. referendumas dėl Lietuvos nepriklausomybės (oficialiai Gyventojų visuotinė apklausa dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės) vyko 1991 m. vasario 9 d. Tai buvo pirmasis referendumas Lietuvos istorijoje.  Referendumo klausimas: Ar jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?  Šiame referendume dalyvavo 2 247 810 rinkėjų (84,74 proc. nuo bendro rinkėjų skaičiaus). Iš jų 2 028 339 rinkėjai (90,24 proc. nuo dalyvavusių skaičiaus) pritarė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui. 147 040 rinkėjų atsakė neigiamai. 

Istorija. 1991 m. vasario 17 d. buvo suplanuotas visasąjunginis referendumas dėl TSRS ateities. Nepriklausomybę 1990 m. paskelbusi Lietuva ruošėsi šį referendumą boikotuoti, tačiau buvo baiminamasi, kad nieko nesiimant, TSRS valdžia laikys, jog Lietuva pritaria TSRS išsaugojimui. Todėl buvo nutarta surengti referendumą dėl pritarimo pirmajam ruošiamos Konstitucijos straipsniui „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. 

Naujausių laikų Lietuvos istorija liudija, kad 1991 m. sausio įvykiai buvo kautynės už Lietuvos nepriklausomybę. Šių kautynių kulminacija įvyko sausio 13-osios naktį, o kautynės pasibaigė Mūsų Tautos pergale vasario 9 d. Tą dieną prie urnų atėjo 84,74 proc. Lietuvos piliečių nuo bendro rinkėjų skaičiaus. Ir atėjusieji pasakė, ką galvoja ir ko nori. Tą dieną įvyko tikras, pirmasis Lietuvos istorijoje referendumas. 90,24 proc. nuo dalyvavusių skaičiaus pritarė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui.

Malonu prisiminti, kad man asmeniškai, su būriu to meto kolegų melioratorių, teko dalyvauti 1991 m. sausio 13-osios įvykiuose dieną Vilniuje ir vasario 9 d. apklausoje. Turiningi išliko prisiminimai. 

Noriu pabrėžti, kad teko dalyvauti ne naktį, bet dieną. Nes iš anksto, penktadienį,  buvo planuota, kad sekmadienį budėti prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (ne Lietuvos parlamento, kaip dabar krykštaujama, bet Aukščiausios Tarybos) pastato iš Vidiškių  važiuos 6 autobusai neabejingų Lietuvos piliečių. Taip man sakė tuometinis MSMV dispečeris, mano draugas Juozas. Tais metais ir aš dirbau Vidiškėse, MSMV. Po nakties įvykių, sausio 13-tosios rytą, į Vilnių išvažiavo tik du (ir tai nepilni) autobusai. Tokia realybė ir tai jau istorija, kurios liudininku teko būti. 

Teko dalyvauti 1991 m. vasario 9 d. apklausoje ir taip pat būti tos, mano nuomone, labai reikšmingos ir prasmingos apklausos liudininku. Kaip jau minėjau pirmoje straipsnelio dalyje, tą dieną prie urnų atėjo 84,74 proc. Lietuvos piliečių, nuo bendro rinkėjų skaičiaus. 90,24 proc. nuo dalyvavusių skaičiaus pritarė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui.

Istoriją rašo (kaip bebūtų keista, tradiciškai ir perrašo) istorikai, o mes tik kartais būname tos istorijos liudininkais. Retai kuriam tenka garbė būti paminėtam, kaip istorijos dalyviui. Gal būt ateis laikas ir 1991 m. vasario 9-oji istorikų bus prisiminta.

Todėl, nemenkinant sudėtingoje mūsų Lietuvos istorijoje šiandien minimos Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos, kviečiu visus tų metų istorijos liudininkus prisiminti ir švęsti Lietuvos žmonių (tautos) pergalės dieną 1991 m. sausio įvykiuose. Tai vasario 9-toji! Istorija – ne aritmetika, skirtingi šie mokslai. Nepamirškime, kad laisvę iškovojusios Lietuvos pergalę pasaulis pripažino tik po Maskvoje nepavykusio GKČP 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. istoriškai įvardinto pučo. 

Prisimindamas tų laikų įvykius linksmesne nata, noriu pasidalinti su buvusiais kolegomis vidiškiečiais ir visais gerbiamais šio straipsnelio skaitytojais liudininko apie reikšmingiausią Lietuvos istorijoje referendumą prisiminimais.

P. S. Už Lietuvos nepriklausomybę tąkart balsavo 46 proc. rajono gyventojų, tačiau tuomet rajonui priklausė ir Sniečkus (Visaginas), kuris tą procentą ir „numušė“. Be Visagino, likusioje rajono dalyje, „už“ balsavo apie 86 proc. gyventojų. 

APKLAUSA

Vidmantas ČEPULĖNAS

Tą šeštadienį, iš ryto,
Nuo septynių, vos prašvito,
Juda Lietuva visa,
Lietuvoje – apklausa.

– Pasirink, brolau pilieti,
Kurią saujon imsi ietį:
Ar už Lietuvą, Tėvynę,
Ar už Kremliaus kakarinę.

Šviečia urna antspauduota,
Žmogui biuletenį duoda. 
Vidiškės taip pat balsuoja,
Algirdas Pundys vairuoja.

Dauguma, kai pabalsavo,
Vyrai mintį kultivavo:
– Gerk, brolau, netrauk į naktį,
Laikas žiburį jau degti.

Žinia tartum žaibas kirto,
Vos Danutė neapvirto.
Pažiūrėti, kaip balsuoja
Švarūs vyrai atvažiuoja

Kraujas gyslose sustingo,
Užkanda nuo stalo dingo.
Moterys suskubo šluoti,
Bandė net grindis vaškuoti.

Pundžiui žaibas – ne naujiena,
Jam rinkimai – nors kas dieną:
– Kam ta baimė, slėpkit šluotas,
Vokietis juk neginkluotas.

Atvažiavo B. Genzelis
Ir tas vokietis sušalęs.
Biuletenius pakilnojo:
– Gut, ja ja, – per petį plojo.

Dėl drąsos įtraukęs kvapo:
– Guten Tag, – Razgūnas sako.
Ja ja, vokietis linguoja,
Klausia, žmonės kaip balsuoja?

– Petrą, vyrą kaip nedurną,
Skyrėm nešt po kaimą urną.
Jį Mickevičius lydėjo
Ir balsus dėžutėn dėjo.

Gaspadorius kraipo ūsą:
– Ar tik ne „Jedinstva“ būsi?
Man neaišku su šaipais
Tokiais neramiais laikais.

– Mes už Lietuvą, Tėvynę,
Įkyrėjo kakarinė.
Atsibodo Gorbačiovas,
Bus po jo vėl koks Ješčiovas.

– Ja, nelengvas Jūsų kelias, –
Sako vokietis sušalęs.
– Aš linkiu daugiau jums proto,
Nei kad dolerio pilvoto.

Šitaip vokietis kalbėjo,
Palinkėjo ir išėjo.
Prieš išvykdamas į kelią
Davė Pundžiui jis kortelę.

Aš mačiau kortelę šitą.
Martin Biodger parašyta,
Adresas ir telefonas,
Drezdene gyvena ponas.

Vidiškės, 1991-02-09