Skip to content

Sapnuose regiu save audžiančią

Sigita TELYČĖNAITĖ

Senieji amatai palengva grįžta į darbščių lietuvaičių buitį. Kažkada klestėję kiekvienuose namuose, dabar jie kantriai skinasi kelią į jaunosios kartos širdis. Būtent širdis, nes be dvasinių intencijų, išsakomų mezgimo, siuvinėjimo ir audimo raštuose, neatsiranda galutinis rezultatas – rankų darbo vaisius. Vyresnės kartos rankdarbių meistrės gerai žino, kad visi liaudies amatai žmoguje ugdo charakterį, ypač kantrybę, nuoseklumą ir atidumą. Tokias savybes, kurių dabar dažnai pasigendame visuomenėje. 

Dvidešimt penkerius metus Vilniaus „Dovanos“ įmonės filiale Ignalinoje dirbusi Serafima ŠERĖNIENĖ daugelio amatų išmoko vaikystėje, nes visų mūsų kelio pradžia – tėvų namai. 

„Gimiau Baltarusijos kaime Malyje Koski, netoli Kazėnų. Dysnos upė pavasariais tapdavo grėsminga, užliedavo dideles teritorijas ir potvynis pasiekdavo mūsų namus. Tada tėvai plaustu iškeldavo į saugesnę vietą gyvulius, o mus visus susodindavo ant pečiaus ir liepdavo tvarkingai laukti, kol ateis eilė. Neramiai, bijodami žvelgdavome į kylantį vandenį, o pamatę grįžtančius tėvus, lengviau atsidusdavome. Mažesnį broliuką pasodindavo man ant kelių ir, kad būtų saugiau, abu surišdavo rankšluosčiu. Visa šeima išsikeldavome pas tėvo pusbrolį, gyvenantį aukščiau, ant kalvų. Grįždavome jau po poros mėnesių. Kai persikėlėme į Navikų kaimą, pavasariai tapo ramesni…“, – dalinosi prisiminimais pašnekovė, didesnę gyvenimo dalį pašventusi senųjų amatų puoselėjimui. Paklausta, kada pirmą kartą atsisėdo prie audimo staklių, tik šypteli.

„Nuo mažų dienų iš tėvų mokėmės dirbti visus darbus. Tėvas Filipas – stalius, auksinių rankų meistras. Gamino duonkepes, obliavo langus, duris, visus ūkyje reikalingus rakandus. Mūrijo pečius, išmintingai ir kažkaip savaip gerai tvarkydavo mėsą, vėlė veltinius. Mėgo posakį „Ką darai – daryk gerai“, kurį taikė savo darbuose ir to paties reikalavo iš vaikų. Mama Elena buvo audėja. Gal kokių dvylikos metų, jos paskatinta ir pamokyta, įsitraukiau į audimo pasaulį ir pasilikau jame ilgam. Pradėjau nuo takelių, paskui audžiau staltieses, lovatieses. Mokėjau megzti, nerti, siūti, bet audimas su nenusakoma jėga nunešė mane į raštų pasaulį, harmoniją, darbo eigos ritmiškumą. Ausdama prarasdavau laiko sąvoką, nejaučiau nuovargio, ištirpdavo rūpesčiai ir problemos.

Žvelgdama į augančias dabartines kartas, matau, kad auklėjimas be pareigų, o tik reikalaujant privalomų teisių, gadina jaunimą. Mūsų karta žinojo apie pagarbą artimui – tėvui, mamai, mokytojui, kaimynui. Mes išmokome atsakomybės už savo veiksmus, netapome pasyviais tinginiais. Iš tėvų namų išsinešėme savo širdyje meilę visai supančiai aplinkai. Pagarba duonai, suformuota namuose, liko visam gyvenimui. Nesakau, kad visas jaunimas blogas – daug gero ir talentingo, bet pati auklėjimo filosofija, persmelkusi visuomenę – netinkama, ydinga, žalojanti jaunus žmones.

Prisimenu, kaip mama, skubėdama su reikalais, liepė man „išvelėt“ grindis. Tėvas, dirbdamas namie, sekė mano darbą, o pamatęs neatidžiai išplautą kambario kampą, liepė plauti iš naujo viską. Tėvo žodis namuose buvo šventas. Tos pamokos užteko ilgam“, – juokiasi Serafima Šerėnienė.

Laikas nusineša mūsų kampuotumus ir smulkias detales į užmarštį. Lieka pamatinės vertybės, formavusios ir gludinusios žmogų. Pagrindinio kelio kryptį dažniausia gauname iš tėvų, o visi kiti pasirinkimai tampa privalumų ir saviraiškos reikalas. Kažkas amatus pasirenka kaip laisvalaikio praleidimo formą, bet ne pašauktieji AMATININKAI.

Savo šeimoje dirbusi visus darbus, Serafima ar (aplinkinių vadinama Sima) jau brandžiame amžiuje kuria grožį visais įmanomais rankdarbiais, savo triūsu džiugina vaikus ir anūkus, šildo aplinkinių širdis. Būdama aktyvi rajono Neįgaliųjų dtaugijos narė, noriai dalyvauja organizacijos veikloje, keliauja, fotografuoja gamtą. 

Serafimos Šerėnienės rankdarbių paroda jau visą mėnesį eksponuojama Dysnos bibliotekos filiale. Pasak pašnekovės, ten nėra dar daugelio dalykų – jos vąšeliu nertų suknelių, o kiek po pasaulį iškeliavusių darbų – niekada neskaičiavo. 

O gal ir nereikia, nes visas gerumas įrašomas į gyvenimo knygą. Darbų prasmė, sudėliota iš atidumo ir meilės, tikrai niekur nedingo. Ją suvokia ir jaučia kiekvienas lankytojas, regintis meistrės kūrybą. 

Pasak Serafimos, vėliau ji įprato nerti vąšeliu, bet meilė audimui liko vienintele. Dabar, dar dažnai sapnuoja save prie staklių, o nubudus, vis viliasi rasti akimirką ir galimybę vėlei pajausti audimo galią. 

Staltiesės

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here