Skip to content

Amžių kova: gamta ir žmogus ar „mokslu ir meile“ prisidengę diversantai

Sutiksite – geriausia pozicija: nieko nežinau, nieko nematau, visus myliu ir gerbiu. Tačiau, kai jau tavo palovyje ima spragsėti intrigų liepsnos, brazdėti aštriadantės kinivarpos, visą laiką vaidinusios dantukų fėjas, o vietoj maloningo automobilių gaudesio imi girdėti vilkų staugimą, supranti, kad laikas kelti minkštąją iš lovos ir bent jau apsidairyti, ką ten tas „mokslas“ ir besąlyginė meilė viskam, kas juda, pridirbo. 

Supaprastinta preliudija

Paradoksalu, tačiau vis dažniau pasigirsta svarstymų, kad mokslas, kuriuo žmonija didžiavosi ir kurio siekė, įgyja visai kitokį atspalvį. Kitaip ir būti negali. Kuo daugiau tarsi ir mokytų žmonių, pažangos, tuo daugiau absurdo ir kvailysčių mūsų kasdieniame gyvenime, nors labai norėtume, kad būtų kitaip. Nesileisime į filosofinius svarstymus, lai tai daro tie, kas neturi, ką veikti. O mums, kaip suprantu, pagal planą – reikia gyventi. Kad galėtume gyventi, reikia spręsti iškilusias problemas. Mūsiškės vardas – vilkai. 

Keletas faktų

Įsibėgėjus rudeniui, vis dažniau pasigirsta neraminančių kalbų, kad ne tik gyvulių bandose įsisuka vilkai, bet vis dažniau nesikuklina užsukti į kaimus net ir dienos metą. Vieni oficialiai praneša savivaldybės ekologui, kiti – pasitaria su seniūnais ar medžiotojais, naktimis vilkus dažniau nei pažeidėjus sutinka ir patruliuojantys policijos pareigūnai. 

Štai viena įvykių grandinė: vilkas (labiau tikėtina, kad vienas, o galbūt galėtų būti ir du) papjauna didelį veislinį aviną Nalivaikų kaime, Ceikinių sen., po poros savaičių to paties kaimo kitame vienkiemyje – ožką, drąsiai pasirodo Didžiasalio kaime (Ignalinos sen.), solidžiai ne kartą pasidarbuoja Žydeliuose, o tada ramiai Kalėdų naktį pasisukioja Kazokinėje aplink ūkinius, kuriuose žiemoje gyvuliukai, paskui visu gražumu pasirodo Ceikiniuose, po keturių dienų dar kartą užsuka į Kazokinę, nepamiršta ir filmuojamas papozuoti. Kaimo žmonėms pamatyti vilką jau nėra jokia naujiena, o ką bekalbėti apie aptinkamas pėdas ir tą bauginantį, sunkiai apibūdinamą sumišusį panikos ir baimės jausmą, kurį palieka praėjęs vilkas. Toji romantikos skraistė, kuria apgaubia pažintinės TV laidos, pasakojančios apie laukinės gamtos gyvenimą ir jausmus, pranyksta akimirksniu, kai supranti, kad reikalų turi su protingu plėšrūnu, o nes su idealizuojamu pasakų herojumi. 

GAA Baltijos vilkas pasiekimai

Gamtos apsaugos asociacija Baltijos vilkas jau daug metų kovoja su vilkų išsaugojimu. Pilkasis vilkas Europoje saugomas Buveinių direktyvos ir Berno konvencijos. Lietuvoje – saugoma rūšis, tačiau dėl išsiderėtų išimčių minėtose direktyvose, leidžiama ribota medžioklė, kuri turi nepakenkti populiacijos stabilumui. 

Neketinu kai nors įtakoti ar neteisingai perteikti GAA Baltijos vilkas požiūrio į vilkus, todėl tiesiog pateikiu asociacijos nario Tomo Selicko pasakojimą apie šiuos gyvūnus. 

„Šiūruoja, linguoja vėjas medžius. Lapas po lapo mus vis artina prie pasakiško gamtos virsmo… Kiekvienas lapas atitrūkęs ir plėvesuojantis ore – mums lyg priminimas jog praeitis dabartis ir ateitis susiliejo į vieną Vėlinių, Ilgių ir sekančiais vardais vadinamą tarpsnį. Ši šventė paliečia kiekvieną iš mūsų ir daugelio kalbose iškyla žodis “siela”. Pasak senolių išminties: vilkas – sielų vedlys (juk tik savo vidum, esme stipresnis gali vesti kitus).
Mes kaip tauta dar nešiojam atjautą, pajautą medžiams, žolei, orui, vėjui, gyvūnams… Tačiau ryšys su medžiais ypatingas. Medis turi šakinis – o mes per šį žodį išsakom ryšį su praeitim. Medis turi lapus, kurių šlapmėjimas laimina, o mes turim žodį labas, kuriuo sutiktą artimą labinam, gero linkim. Medis turi šerdį – o mes širdį. Tiek medžiams, tiek tautiečiams gimtoji žemė, ryšys su ja – esmių esmė. Oi, ne šiap sau laisvumą judėti atgavę, tautiečiai žuvusius tremty, kad ir kaulelias į namus vežėsi. Taigi, grįžkime prie žodžio “siela”. Atkreipkite dėmesį, jog turime žodį “sielis”, “sielė” – upe plukdomas medžio rąstas. Taigi, jei upė teka, tai sielis – siela (kirtis pirmame skiemenyje). Esam ilgaamžė tauta, tad žodžiai savyje talpina pasaulio suvokimą. Iš to sekantis pasakymas su palyginimu, lengvesniam susigaudymui: kaip upės tekėjimas, taip sielių siela. Iš čia galbūt sektų žmogaus, kuris mirė – virsmas, tekėjimas arba kitaip sakant – siela(kirtis ant a). Ir jokios čia mistikos, tik virsmo, tarpsnio įvardinimas.

Akivaizdus dalykas, jog tautos, kurios gyvena akimis matomą gyvenimą, o ne žodžių sukuriamą sapną – išlaikė pagarbą gamtai, gyvasčiai. Kuri mums tampa išminties šaltiniu, ryšiu į šviesumą, taurumą, atjautą, išmintį. Tokiose tautose vilkas vadinamas sielų (į kitą gyvasties virsmą judančiųjų) vedliu. Juk laimė, jei tame virsme turi vedlį, kuris tave įves į vandenis, kurie suteiks jėgų naujiems vyksmams. V. Krėvė savo apsakymuose skerdžiaus žodžiais apsakė, jog gyvuliams, gyvūnams “ant kaktos parašyta”, jog juos vilkas išsives. Ir žmonės anksčiau su išmintim į tai žvelgdavo, gamtos dėsnius suvokdami, jog auka vilkui ar kitam plėšrūnui, geba praturtinti tave, atitolinti didesnius nuostolius. Kaip giedram danguj atsiranda tamsus debesis, taip žmonių tarpe atsiranda aptemimų ir kvailų elgesio apraiškų. Ir kas balta – paverčiama juodu. Ir šiuo atveju vilko, kaip šviesumos, tvarumo palaikytojo vaidmuo išverčiamas į priešingą pusę. Galbūt vilkų žudymas – tai pasamoninis priešinimasis gyvenimo virsmams, tobulėjimui, pasidavimas išgalvotoms baimėms. Ir argumentai, jog santykis su šiais žvėrimis, kaip nuo senų senovęs turi tapti grindžiamas gamtos dėsnių suvokimu, atmetami kaip išsigalvojimai. Reiktų priminti, jog vilkas tik pasiuntinys, tai kas turi įvykti – įvyks. Kuomet virsmas gyvenime ateis, liksi be savo „vedlio“, nes jam įsūdei kulką ir pasikabinai jo kailį. Gaila vilko, gaila paklydusio žmogaus…

Sumedžioti vilkai ir jų pačių aukos

2021 m. spalio 13 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-582 „Dėl vilkų sumedžiojimo per 2021–2022 metų medžioklės sezoną limito patvirtinimo”, patvirtintas 190 vilkų sumedžiojimo per 2021–2022 m. medžioklės sezoną limitas.

Vilkas priskiriamas prie stambiosios medžiojamosios faunos gyvūnų ir vilkų medžioklė Lietuvoje yra limituojama. Vilkai medžiojami – nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d. (išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau). 2022 m. sausio 13 d. duomenimis, liko sumedžioti 23 vilkus. Ignalinos rajone nesumedžiotas nė vienas vilkas. 

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos ekologo Nedo Lukoševičiaus fiksuotais duomenimis, 2021 m. fiksuota 25 vilkų išpuolių atvejai, kurių metu nugalabyta 3 veršeliai, 77 avys ir 1 ožka. Šie duomenys nėra tikslūs, todėl, kad kai kurie žmonės nepraneša apie atvejus, nes neketina kreiptis dėl kompensacijos (skiria Aplinko apsaugos ministerija) už sunaikintą gyvūną, mat netikintys valdininkų skaidrumu ir teisingumu. 

Sulauksime ir šakalų?

Besidomintys situacija, matyt, jau žino, kokia situacija Rusijoje. „Sveiki! Šiandien Priažos rajono Kuzminkos kaime vilkai suėdė paskutinį šunį! Čia visus metus gyvenantys žmonės bijo išeiti į gatvę net dieną! Dauguma gyventojų – senukai. Jiems iki ligoninės Čialnoje pėsčiomis reikia nueiti beveik tris, iki parduotuvės – pusantro kilometro. O čia net vandens iki upės baisu išeiti…“, – toks laiškas atėjo į Karelijos laikraščio redakciją.

Lrytas.lt rašoma ir apie tai, kaip vilkai surengė antpuolį prieš Kudamos kaimą ir papjovė ne vienų varžybų nugalėtoją haskį Dzeusą. Kudamoje įsikūrusi viena didžiausių fermų Rusijoje, kur veisiami kinkomieji šunys. Pasak vietos gyventojų, čia šįmet vilkai sudraskė apie 20 šunų. Naistenjervio kaime plėšrūnai siautėja kelios dešimtys metrų nuo galukaimio tvoros. Žmonės bijo važiuoti naktiniu traukiniu, nes kelias į geležinkelio stotį driekiasi per mišką. Vidanų kaimo gyventojai pranešė merui Toivo Savolainenui, kad vilkai sugraužė tris keturkojus vidury dienos tiesiog gatvėje. 

Taigi, Rusijoje esantis vilkų perteklius bet kada gali pajudėti ieškodami maisto, kad ir į Baltijos šalis, kaip tai padarė jų giminaičiai šakalai. Šakalai užfiksuoti jau ir Latvijoje. 

Statistikos duomenimis, Lietuvoje gyvena šiuo metu gyvena 63 vilkų gaujos (vienoje vidutiniškai apie 10 vilkų), o kur dar vienišiai (astumtieji, netinkami gaujoje ar kažkada išgyvenę jaunikliai po vilkės sumedžiojimo, bet dar nespėję įgyti teisingų medžiojimo įgūdžių), kurie ir pridaro daugiausia žalos kaimuose, mat vieni nesugeba susimedžioti sveiko laukinio žvėries. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje