Neįmanoma suskaičiuoti, kiek saulėtekio akimirkų renkasi ir ieško širdis, kol pagaliau randa spalvų ar šešėlių visumą, išsakančią lūkesčius, teikiančią nors dalinį pasitenkinimą darbo rezultatu. Meninė fotografija – viena iš daugelio sielos kalbų, gebėjimas išvysti ir sustabdyti praskriejanį Žemės laiko grožį. Duotybės puoselėjimui reikalinga kantrybė, atsidavimas ir žinojimas, be kurių išblėstų gauti talentai, o paties autoriaus nedžiugintų kūrybos vaisiai.

Būties gelmė kalba už pačią fotografę Vitą ČEPULYTĘ, kurios fotografijos dažniausia džiugina socialinių tinklų lankytojus. Gamtos peizažų įamžintoja santūriai vertina savo darbus, bet, kalbėdama apie meno išraiškos formas primena, kad jai nesvetimos asmenybių paieškos portretuose. 

„Fotografas, kaip ir gydytojas, jei nepraktikuoja kurį laiką ir atitolsta nuo specialybės, praranda įgūdžius, dingsta subtilūs, darbo aplinkoje įgyti dalykai, – pasakoja pašnekovė, kurią gyvenimo kelias, su pertraukomis, vis grąžina prie fotografijos meno. 

Vita gimė Pivorų kaime, bet aplinkybės lėmė, kad didesnė laiko dalis prabėgo Prienuose, kur baigė vidurinę mokyklą, sutiko mokytoją Dalią Savukaitytę, mylėjusią fotografiją ir tokią meilę skiepijusią savo mokiniams. 

1987 m. Vita įgijo fototechniko specialybę Vilniaus technologijos technikume ir gavo paskyrimą darbui į Lietuvos valstybinį archyvą. Savo juostiniu fotoaparatu ji fiksavo 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke vykusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio surengtą Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimą, kuriame dalyvavo apie 250 000 dalyvių. Fotografė dalyvavo ir įamžino įvairias Vilniaus menininkų sambūrio akimirkas. 

„Esu miesto vaikas, dabar grįžęs į kaimo ramybę, gimtinės laukų kalbėjimus. Gražūs saulėtekiai ir saulėlydžiai Birvėtos pakrantėse, paslaptingi rūkai. Gamtos stebėjimas – raktas į meninę fotografiją. Daugelio detalių nemokė jokioje mokykloje, jas randi ieškojimuose. Efektą sudaro ne pati nufotografuota gėlė, o gebėjimas rasti tinkamą apšvietimą, kuomet stebi saulės kelią dangumi ir sugauni spalvų bei šešėlių žaismą tinkamu metu. 

Spalvota fotografija kupina naujų atradimų, svarbus ryškių spalvų saikas. Nuo studijų laikų prisimenu profesorės Trukonaitės pastabas, kuriose ji mokė , kad raudonos spalvos fotografijoje turi būti mažai. 

Juodai baltoje fotografijoje esmę sudaro tonai ir pustoniai, kitoks senosios fotografijos kūrybinis procesas, visgi, didesnį galimybių spektrą dabar teikia skaitmeninio pasaulio technologijos“ – pasakoja menininkė, kuriai sugrįžimas į kaimo aplinką – savotiškas iššūkis ir lūžis. 

„Kiekviena gyvenimo situacija dovanoja naujus atradimus, gimdo norą tobulėti, motyvuoja. Svajonės žmogaus gyvenime – trapus dalykas, todėl stengiuosi neplanuoti, pasiduodu situacijos ir aplinkybių vedimui, nes kartais, tiesiog fatališki įvykiai stabdė ir vertė keisti sprendimus bei pasirinkimus“…

Fotografės gyvenime svarbų vaidmenį atlieka ne tik meninės paieškos nuotraukose, didelę laiko dalį Vita skiria psichologinės literatūros studijoms. Būdama tikra maištininke, gerąja prasme, daugelį svarbių išminčių ir atsakymų randa mokslinėje literatūroje.

Pandemija pakoregavo daugelio gyvenimus. Ne išimtis, kad pasaulinė situacija į Vitos Čepulytės būtį įnešė pakeitimų, nerimo, noro kažkiek atsiriboti nuo miesto triukšmo, chaoso, pabūti savo tyloje savimi.

Menininkės fotografijų paroda lankytojus gal pradžiugins vasaros žydėjime… Socialinių tinklų lankytojai noriai „reikalauja“ fotografės darbų, skatina ją kurti ir judėti į priekį.

Kas žino, gal kažkada gims fotografijų ciklas, skirtas metų laikams prie Birvėtos upės ar Pivorų apylinkių grožiui?.. Svarbu, kad Vita regi ir randa Dangaus kalbėjimus žmogui, sugauna, įamžina juos ir teikia džiaugsmą subtiliomis detalėmis aplinkiniams. Kai grožį kalba kūrėjos širdis, ar gali būti kitaip?.. 

V. Čepulytės nuotr.