Skip to content

Skubėjime gyventi – vien žala ir susvetimėjimas

Lietuvio kaimo gyvenime visada buvo svarbių dalykų. Vienas iš jų – paštas. Šilčiausiais sentimentais apipinti prisiminimai, kuriuose paštininkas, tokią sniegingą žiemą, kaip dabar, pakinkęs arklį į roges, vežiodavo paštą – laikraščius, žurnalus, laiškus, telegramas. Kiek jaukumo ir šilumos tilpdavo sodiečių pasisveikinimuose su juo, ypatingu, laukiamu, kažkokiu savu. Paštininkas žinojo, kas apylinkėje tuokiasi, kas kuo domisi, kas mirė. Vienišiams tas asmuo visada buvo geidžiamų dialogų šaltinis, galintis patarti daugeliu rūpimų klausimų, o jei reikia, pakeliui nupirkti kepalą duonos. Mus, pradinukus, dažnai paštininkas paveždavo savo rogėse, palengvindamas žiemos kelią į mokyklą.

Ne viena pati jaučiu buvusiam paštui sentimentus, į praeitį nostalgiškai žvelgia ir Vilniaus Užupio respublikos Prezidentas Romas Lileikis – „Paštas – tai romantizmo likutis pragmatiškose, kapitalistiškai racionaliose mūsų sielose. Tai – laivas vaiduoklis, kuriame tebetaukši, sukdami telegramų juostas, teletaipai, tebekvepia siuntų laku, tebečirpia į rašalines padažytos plunksnos. Jo girgždančias staktas vis dar teberemia kerubai, saugantys trapų dialogo slėpinį. Ne „įrengtas pagal modernią koncepciją“, o tik gyvas paštas tegali būti įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą“, – rašo jis.

Taip, gyvas Lietuvos paštas, kurio nelieka ne tik kaimo vietovėse, bet ir miesto gyvenime. Kažkokie labai aukštų poreikių standartai verčia ieškoti vis keistesnių sprendimų Lietuvos pašto administraciją. Centralizuota logistika sudaro aibes keblumų eiliniam žmogui, o pagalbos ir susikalbėjimo šilumos, individualaus supratimo situacijose visai neliko. Gal klientai todėl ir tapo piktais, dažnai nesukalbamais, dėl nudvasinto operatorių dialogo, nenorėjimo per atstumą realiai girdėti patarimo ar pagalbos šauksmo. O kaip girdėti per tą nelemtą atstumą?..

Paštininkas dažniausia mokėjo žvelgti į žmonių sielas, mokėjo patarti ar netikėtai ištarti gyvą, gerą žodį, kurio nelieka dabar. 

Dideli krūviai, skubėjimas, irzlumas ir nepasitenkinimas darbu dažnai lydi dabartinius paštininkus. Mobilieji provincijos laiškininkai, kurių kompetencijoje begalė kompiuterinių operacijų, dažniau žiūri į atliekamų veiksmų tikslumą, o ne kliento akis. Kaip mobili biblioteka, taip ir mobilūs laiškininkai – nepajėgūs kompensuoti socialinio bendravimo stygiaus, nes reikalavimų gausa veda į absurdiškiausius draudimus. O visada girdime argumentus, kad visos permainos dėl klientų gerovės. Nesąmonė. Gal greičiau dėl konkrečių verslo planų arba dėl aklumo naujosios vadybos kartos, kurioje prarandamas tikrasis kokybiškų paslaugų suvokimas, ištrinamas iš istorijos senojo Lietuvos pašto veidas. 

Tuščios laiko frazės pasiglemžia vis daugiau mūsų sielas maitinusių detalių, vis daugiau skubėjime gyventi – žalos, susvetimėjimo, paviršutiniškumo. Netiesa, kad aukštos technologijos padeda žmogaus raidai. Jos tik sudaro patogumus, kurių pasekoje mes tampame nepajėgūs būti dvasiškai giliais, stipriais, jautriais ir išmintingais. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje