Gyvename, sako žinantys, informaciniame lauke. Tai reiškia, kad vis ką nors naujo sužinome. Štai aną gražų rytą Lietuvos radijas (nacionalinis) septintos valandos žiniose pranešė, kas darosi Mianmare. Jums rūpi, kas darosi Mianmare?

Ir dar Lietuvos radijas (nacionalinis) praėjusį šeštadienį pranešė, kad atsirado kažkokia tėvų mokytoja, kuri moko, ką daryti, jeigu vaikas verkia, svarbiausia, kaip pačiai mamai nusiraminti. Jūs nežinote, kaip jūsų mama vaikus nuramindavo, ar neturite kur pinigų dėti?

O sakykit, gal kas girdėjote, ką Lietuvos radijas (nacionalinis) papasakojo, kas Ignalinoje dedasi? Mat aš tik ryte penkioms minutėms tą anglišką nacionalinį radiją įsijungiu, galėjau ką nors praleisti. Neprisimenu tokio nuotykio, nebent ką nors apie avariją ar gaisrą pašnekėjo.

Bet štai Lietuvos socialdemokratai Lietuvos kaimą prisiminė. Nežinia, ar čia vietoje tokia mintis gimė, ar iš užsienio atskriejo – mat socdemams senu įpratimu iš užsienio vadovaujama, tik jeigu Vladimiras Iljičius saviškiams diriguodavo iš Šveicarijos kalnų, tai draugė Vilija – iš paties Briuselio. Taip sakant, iš tremties.

Šiaip ar taip, socdemai pareiškė, kad jie neleis uždarinėti rajonų ligoninių. Mintis nuostabi, aš čia apie tai, kad ir man norėtųsi prireikus Ignalinoje, specializuotame skyriuje, kur visų galų daktarai apie tave sukinėjasi, pagulėti, o ne, sakysim, į Uteną važiuoti.

Pataisykite mane, jeigu klystu, bet man atrodo, kad jauniausia gydytoja, kuri atvažiavo į Ignaliną baigusi mokslus, tai gerbiama daktarė Džiuginta Kajėnaitė. Ir buvo tai tikrai ne mažiau kaip prieš dvidešimt metų. O paskui – nei jaunų atvažiavo, nei patyrusių. Mirė daktarai – taip, tokių liūdnų atvejų buvo, ką darysi, daktarai irgi miršta, bet kad atvažiuotų dirbti…

Štai toks paradoksas išeina: ligonių nemažėja, o daktarai natūraliai išeina… Beje, kai sveikatos ministru toks Veryga buvo, tai Ignaliną į „mažinamų“ sąrašą, tarp tų, kuriuose ligonines uždaryti reikia, buvo įtraukęs todėl, kad rajone gyventojų labai sumažėjo. Girdi, išvažinėjo visi į užsienius, tai nėra ko ten tiek daktarų laikyti. 

Gal nebebus ministru toks pilietis, kuris nesugebėjo suprasti, kad išvažiuoja jaunimas, o gydyti reikia senimą, o to senimo kaime vis daugiau. Na, dar palaukus pasidarys mažiau, čia kaip planuosi…

Taigi, ką gydyti rajonuose yra, bet kam – nėra. O iš kur daktarų paimti – iš Briuselio nematyti. Buvo čia kilusi mintis, įvairiems politikams ir ne tik jiems, kad baigusieji mokslus medikai ir kitokie specialistai turėtų atidirbti ten, kur jų reikia. O reikia jų, žinoma, rajonuose.

Koks triukšmas kilo, a? Pirmiausia, žinoma, buvo išsitrauktas argumentas, kad tai yra sovietinis mąstymas. Paskui prisimintos žmogaus teisės. Galop – kad Europoje taip nedaroma.

Sovietmetis, aišku, yra geriausias argumentas. Apskritai viskas, kas tada buvo, yra blogai, ir jokių diskusijų čia būti negali. 

O žmogaus teisės pas mus prisimenamos tada, kai primenamos pareigos. 

Tie patys medikai išmokslinti „visų mokesčių mokėtojų“ pinigais. Pareigos atsidėkoti už tai tėvams jie nejaučia, jų svajonė – užsienis. O tai reiškia, kad visi Lietuvos mokesčių mokėtojai praranda ne tik tuos pinigus, kuriuos sumokėjo už specialistų mokslus, bet ir mokesčius, kuriuos tie specialistai moka jau kitoje valstybėje.

Dėl privalomo atidirbimo – šito nėra tose Europos valstybėse, iš kurių specialistai ir taip neišvažiuoja. Vokietijai ar Prancūzijai nereikia rūpintis, iš kur specialistų paimti. 

O jei pažvelgsime į skurdesnes, Europos pietinio pakraščio valstybes, visokias portugalijas: ten arba studentas moka už mokslus, arba privalo atidirbti tam tikrą laiką kaime. Būtent – ne sostinėje ar kokiame didmiestyje, o rajone.

Apie kažkokį patriotizmą net užsiminti baugu. Patriotizmas – čia jau kažkas panašaus į tautiškumą, o tautiškumas – į nacionalizmą, o čia jau šiuolaikiniam europiečiui nepriimtinas dalykas. Nereikia lietuvių „ant Lietuvos“.

Taigi apie tai rašyti nevalia, ir apskritai kas iš to viso mano rašymo? Jokia valdžia neišdrįs pakeisti dabartinės tvarkos. Pašnekėti apie tai, kad negalima pažeidinėti žmogaus teisių ir uždarinėti rajonų ligoninių (nieko tokio, kad aš taip sugretinau, ar ne?) – visada prašome. Ką nors konkretaus padaryti – čia jau, žinote, sunkiau, ir apskritai ką tu čia padarysi.

Kaip būtų gražu, jeigu politikai patys pradėtų rodyti pavyzdį. Įsivaizduojate, koks nors seimūnas praneša: mano sūnus (duktė), baigęs (-usi) mokslus, išvažiavo dirbti į rajoną. 

Arba net visa partija galėtų taip pasirodyti. Įsivaizduojate, socdemai paskelbia susiliejimą su tauta ir meta tokį šūkį, kaip kažkada liaudininkai Rusijoje: einame į liaudį. Ir įsivaizduojate, visi socdemai iš Vilniaus atvažiuoja dirbti į rajonus – gydytojais, mokytojais… Manau, jums irgi nesvarbu, kokių pažiūrų gydytojas, svarbu, kad ligą matytų. Ir nė vienos ligoninės nereikėtų uždaryti, Ir kiekvienoje kaimo mokykloje mokytojų būtų daugiau negu mokinių. Kaip gražu ir gera būtų gyventi Lietuvos kaime.

Ir kodėl aš jaunystėje nerašiau pasakų?..

ELTA nuotr.