Mūsų vaikystės ežeriukas drūtgaliu remiasi į geležinkelio pylimą, o laibuoju galu per ploną kakliuką susisiekia su Gavio (Auksinio) ežeru. Jei kyla noras pajusti vėjo stiprybę, bangų ir vandens jėgą, plauk į didįjį ežerą ir nerk į jo stichiją. Tačiau vėliau vis tik sugrįši į ramų ir taikų Gavaičio ežeriuką. Tavo valtį monotoniška bangelė priglaus prie tykios nendrėmis apaugusios įlankėlės, pakelsi akis, perbėgsi žvilgsniu per žalumos nėrinius ir apsalsi nuo grožio ir ramybės. Tave gamta jau apkabino, įsileido į save, padovanojo save tau, o tu tik sugebėk tai suprasti ir įvertinti.

Pavasarį ežero sparnuočiai tave apipils giesmių giesmėmis, jas bandys perrėkti varlės, paskui, kai paukščiai susimeistraus tarp meldų lizdus, garsai aptils, bet neilgam. Nuo kranto savo vaikams rodysime mažus ,,ančiukus“, kuriuos atsargūs tėveliai išsiveda į ežero gyvenimą.

Kokiems paukščiams ežeras gimtieji namai? Tai antys, laukiai, kragai, kirai, gulbės, net baltieji garniai. O žvėriukai? – audinės, bebrai. Nepamirškime ir smulkiosios brolijos – šikšnosparnių, medžiuose gyvenančių paukščių, vėžių, žalčių ir įvairiausių žuvų!

Ir štai vieną dieną ežero viduryje atsiranda plaustas su varikliu, kuris įkyriai pupsi ištisą vasarą ir siurbia juodą dumblą, varo jį vamzdžiais į iškastus pakrantės pievoje ,,baseinus“. Gyventojai skėsčioja rankomis, nieko nesupranta. Kai ,,baseinai“ pripildyti, jie užverčiami žemėmis, pasėjama žolė, o po žiemos ežero pakraščiai užputoja geltona puta, apsitraukia plėvėm. Per kelis metus ežeras dar perserga žaliųjų maurų liga, tačiau atsigauna, permaišytos augalų šaknys įsikimba naujose vietose.

Dar po kiek laiko atūžia technika, gremžia pakrantės takelį, nutiesia asfalto keliuką, per balotą pakraštį ant cementinių kojų pakyla tiltukas, o asfaltas nuvingiuoja tolyn ir įsilieja į kelią, vedantį į paplūdimį jau Gavio ežere. Gyventojai skėsčioja rankomis, nieko nesupranta, bet noriai naudojasi patogiu keliuku: bėgioja sveikuoliai, vaikščioja seneliai, mamytės ridena vežimėlius, vedžiojami šuniukai.

Netikėta covido epidemija atneša daug nerimo ir įtampos. Būtent tuo metu vakarinėje ežero pakrantėje pradeda burgzti benzininiai pjūklai: išpjaunami krūmai, apnuoginama pelkėta teritorija, per kurios kanalą ir susisiekiame su Gavio ežeru. Gyventojai vėl skėsčioja rankomis, nieko nesupranta…

Tik tada, balandžio mėnesį, rajono laikraštyje perskaitome apie būsimą poilsiavietę – namukus, batutų parkus ir Gavaityje, ir Gavyje. Pakrantės gyventojai apimti nerimo, nes komercinė-rekreacinė, suprask –poilsio zona, labai dažnai teikia poilsį tik vartotojams, o šalia gyvenantiems žmonėms ir gamtai atneša triukšmą ir nuostolius. Pasirodo, kad ežero pakraštyje, šalia poilsinių namelių (o jų pridygs gerokai daugiau!) bus įrengtas vandenlenčių parkas! 

Jau vasaros pabaigoje, skirtingose ežero pakrantėse, įkasami metaliniai stulpai, ištiesiamas lynas. Taip atpjaunamas ežero plotas, kuriame jau šią vasarą turtingesni vartotojai turės džiaugsmą skraidyti per bangas ir įtaisytus vandenyje tramplynus.

Gyventojai nueina pas merą Justą Rasiką ir prašo informacijos. ,,Mes nieko nežinome, čia verslo reikalas, čia bus vandens parkas“, – atsako jis. Paaiškinama, kad mes galėjome, bet nenorėjome dar nuo 2012 m. nagrinėti nuolat koreguojamą bendrąjį planą. Turėjome net 10 dienų galimybę internetinėje erdvėje susipažinti su negalutiniais projektais, net pabendrauti telefonu ar raštu su specialistais. Galima net ir dabar skelbimų lentoje už aprasojusio stiklo nedideliuose lapeliuose mažomis raidytėmis susipažinti su neinformatyvia informacija apie abiejų ežerų perspektyvas.

Kodėl, kada ir kokioms „šviesioms“ galvoms kilo idėja vandelenčių parką įmontuoti tykiame, šiltame, pilname gyvybės ežerėlyje? Surandame dokumentus, pagal juos sužinome, kad Ignalinos valdžia jau užsakiusi pagaminti du medinius tiltus. Ačiū už būsimus lieptus, kuriais naudosis ir žvejai ir besideginantys ignaliniečiai ar jų svečiai. Deja, to ruožo pakrantėje maudytis neįmanoma – ežero pakraštys priaugęs nendrių, lelijų, dugnas prikritęs šakų ir dumblėtas. O miesto paplūdimys čia pat, Gavio ežere! Jau kelinti metai – sportuojantiems rojus! Dvi aptvertos, puikaus smėlio tinklinio ir paplūdimio futbolo aikštelės, treniruokliai, ilgiausias tiltas, įbridęs į ežerą švaria paplūdimio pakrantės zona. Vasarą čia plūduriavo pripučiamų batutų kompleksas!..

Nuo 2012 m. bendrojo plano brėžiniuose Gavaičio ežeras žymimas ramaus vandens telkinio ženklu: žvejyba, pasiplaukiojimas valtimis ir pan. 2021 m. brėžinyje ant ežeriuko jau gula vandens parko ženklas. Savaime aišku, kad vandenlenčių parkas – intensyvaus poilsio objektas. Visa pliažą apimanti teritorija planuose turi įvardijimą – ekstensyvi rekreacinė teritorija. Gavaičio ežeriukas taip pat. Žodis ekstensyvus reiškia ramų, tykų, turintį plėtimosi tendenciją. Žodis rekreacija turi sveikatingumo, jėgų atstatymo, gydymosi prasmę. Kodėl į Gavaičio ežerą įkišamas intensyvios reikšmės implantas, kategoriškai prieštaraujant pakrantės gyventojams? 

Jie jau 2021 m. vasarą surašė peticiją ir surinko apie 50 parašų. 

Ar pakrantės gyventojai turi teisę gyventi ne vandens parke, turėti ežero ramybę, atmosferos ir gamtos grožį, kuriuo naudojasi visi ignaliniečiai ir miesto svečiai? Ar gyventojai turi susigūžti, skėsčioti rankomis, prarasti bet kokią kontrolę savo išsirinktai valdžiai, susitaikyti su jos tikrovėje neišviešintais sprendimais, susitaikyti su gamtos vizualine tarša (O! Kokie gražūs metaliniai stulpai ir iš vandens kylantys tramplynai! Jie dar turėtų atsirasti, nes koks gi vandenlenčių parkas be tramplynų?).

Apmaudu ir skaudu, kad mūsų visų gamtinė aplinka suskirstoma į rezervatines (t. y. globojamas, išskirtines) ir prastas, (t. y. be iškasenų, be globotinų augalų ar gyvūnų) zonas, kurias galima ir būtina išnaudoti, ir išnaudoti kuo pelningiau. Dar turime pridurti, kad 2021-11-03 Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atrado teritorijos planavimo dokumentuose daug trūkumų ir siūlo projektą tikrinti iš naujo. Tai reiškia, iki šios dienos baigtinis planas nėra patvirtintas!

O dabar paežerės gyventojams per iškirstą medžių proskyną tarp ežerų ne tik atūžia įsibėgėję Gavio vėjai, bet ir bumbsintis sporto renginių garsiakalbių triukšmas. Taigi, vakarinė pakrantės teritorija (Turistų g. 30E), ekstensyvi-rekreacinė-komercinė, prisikabina ir ežero pakrantės plotą. Verslas padidins ir sutankins žmonių srautus, vandens parkas suaktyvins judėjimą, visa tai panirs į triukšmą ir pop muziką, o mes visi tapsime pažangūs bei madingi!

Atėjo žmogus į Žemę. Išvalgė, išdegino plotą aplink save. Nuėjo tolyn. Darė tą patį daug daug kartų, kol vėl sugrįžo į tą pačią vietą. O ten – dykynė. Įdomu, kodėl taip atsitiko?..

2022 m. vasaris

K. Pabijuto pieš.