Bandau įsivaizduoti 1918-ųjų pradžią mūsų krašte. Kiek žinau, vokiečiai dar tebėra, bet duonos ar kito  maisto – jau ne. Nuo Daugpilio veržiasi naujai susikūrusios sovietinės Rusijos Gajaus pulkai. Iš pietų – lenkų legionai. Ir tuo metu Vilniuje 20 drąsių ir protingų vyrų paskelbia Deklaraciją (Aktą) apie Lietuvos VALSTYBĖS (ne kunigaikštystės) atkūrimą.  Ką jie galvojo? Nei armijos, nei pinigų, nei duonos, tik bado ir ligų nualintas kraštas.

O jų ne tik drąsos turėta, bet ir išminties. Mąstyta, kaip galėtų užgimti ir augti tokia „šiaudinės pastogės“ valstybė. Jie drįso ir laimėjo, nes pasitikėjo savo žmonėmis: juk daugiau nei kelis dešimtmečius ugdė rengė būsimus savo piliečius, daugiausia prasilavinusius valstiečius. Juk ir pačių signatarų dvidešimtuke buvo tik 4 bajoriškos kilmės. Visų kitų šaknys – kaime. Bet mokyti buvo visi, visi ėjo ne turtų, o Lietuvos garbę  susigrąžinti. Ir jauni visi buvo. Vyriausiam – Jonui Basanavičiui – tik 66-eri. Kiti nė 30-ties ar 50-ties neturėjo: teisininkai, inžinieriai, kunigai. Ne dėl storos duonos riekės jie ėjo į valdžią.

Ir ne tik jie kūrė Lietuvą. Prieš juos toje kūryboje dalyvavo daugybė to laiko šviesuolių, pradedant S. Daukantu, S. Stanevičium, D. Poška ir baigiant V. Kudirka bei Maironiu. Visi jie tarnavo lietuvio pilietiniam sąmoninimui. Prisiminkim jų gyvenimus ir nusilenkime Jiems. Jiems irgi reikėjo spręsti problemas: pavyks iš suirutės išsprūsti vieniems ar su lenkais, ar su vokiečiais. Ačiū Dievui už jų išmintį – geriausia be unijų, priklausomybių. Tebūnie Lietuvos valstybė.

Ir pats garbingiausias iš jų – Jonas Basanavičius. Tai jis po trupinėlį iš visos Europos rinko Lietuvą, kaip turinčią savitą kultūrą tautą, liudijančius eksponatus (manau, jie ir sudaro mūsų istorinio muziejaus pradžią.).

Tai Jis sugalvojo ir pradėjo leisti pirmą lietuvišką laikraštį „Aušrą“, kuri spaudos draudimo metais žadino lietuvių pilietinę dvasią. Per trejus savo gyvavimo metus šis laikraštis padarė perversmą lietuvių inteligentų tautinėje sąmonėje, kad jie esą lietuviai, ne lenkai, ne rusai. Tai jis (Basanavičius) organizavo mokslo ir meno draugijas dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Tai jis pakvietė tuometinės Lietuvos šviesuolius į Didįjį Vilniaus Seimą, be kurio vargu ar būtų pajėgusi karo sugriautoje Europoje susikurti Lietuvos valstybė. O juk jis tebuvo medikas, daktaras, ilgai gyvenęs Bulgarijoje, kur dukart buvo bandoma jį nužudyti. Tik po Rusijos-Japonijos karo jis grįžo į Lietuvą, jau palaidojęs nuo džiovos mirusią jaunutę žmoną Elę. Pats daktaras, o nuo mirties mylimosios nepajėgė apginti.

 Apsigyvenęs Vilniuje rūpinosi lietuvių išlikimu istorijoje. O kai lenkai okupavo Vilnių, jis nepasitraukė į Kauną, o liko čia, kad galėtų ginti savo tautiečius, bet niekada nepriešino tautų. Gal dėl tojam mirus (1927 m. vasario 16 d.), jo karstą nuo katedros iki Rasų lydėjo su vainikais daugybė įvairių tautų, gyvenusių Vilniuje, delegacijų. Rašoma, kad buvo net 60 vainikų lietuviui lenkų valdomame Vilniuje. Garbingą žmogų net ir priešai gerbia. Toks Jonas Basanavičius, garbingas, gabus, savo tautiečius mylintis žmogus. Tikras Patriarchas.

Norėčiau Vasario 16-ąją nuvažiuoti į Vilnių ir nusilenkti Jo kapui. O prie paminklo padėčiau gėlių. Norėčiau. Bet nevažiuosiu. Girdėjau per Sausio 13-ąją, kad policija neįleido mašinų iš provincijos. Gal ir per Vasario16-ąją taip bus? Vilniaus savivaldybė vėl neleido burtis Šeimų sąjūdžio dalyviams Vilniuje. Gali būti  sumaišties. Norima gal apsisaugoti nuo kaimiečių, neišsilavinusių „ne Lietuvos žmonių“, kad vilniečių šventumo nesuteptume.  

O aš iš Ignalinos.

Daug kas planuoja važiuoti į Vilnių ir savaip, ne valdiškai pagerbti valstybės gimtadienį. Gerbiu Jūsų pastangas, mitinguotojai, Jūs traukiat piliečius iš nuolankumo ir abejingumo pelkės, bet siūlyčiau Vasario 16-ąją nevažiuoti. Prie Jūsų prisijungs provokatoriai ir vėl liksit kalti. Dar tauta nepribrendo. Juk Vasario 16-oji nieko bendro neturi su dabartinės valdžios absurdu. O Lietuvos žemė visur: ir Skuode, ir Ignalinoj.

Jūs tikitės juos sugėdinti? Deja, tokio jausmo jie neturi…

Jūs tikitės pareikalauti teisingumo?

Deja, jie kitaip teisingumą supranta ir yra kurti balsui žmogaus iš provincijos. Jis buvo reikalingas tik 1990-aisiais valdžią ginti nuo atriaumojančių tankų. Dabar jie nuo Jūsų atsitvėrė, nes dalintis valstybės turtą jie  moka ir be Jūsų. 

Sakyčiau – nevažiuokit, nes vis tiek būsite Jūs apkaltinti, kad sugadinot šventę. 

O Tėvynę gelbėti reikia, nes ji vedama susinaikinimo keliu. Pernai palaidojom virš 45 tūkstančių savo gentainių, gimė – tik 24 su viršum tūkstančių. Ar dar neaišku, kad ateityje nei mūsų praeities, nei dabarties jau gali nebūti kam liudyti. Manyčiau, čia grėsmė nacionaliniam saugumui, o ne kažkokios kalio trąšos. Jos lyg ir nėra sprogstamoji medžiaga? Dabar eksportuojam demokratiją, o gal geriau stiprinkim ją (demokratiją) savo valstybėje, o eksportuokim produkciją. Buvusios Lietuvos įmonės persiregistruoja tai Lenkijoje, tai Latvijoje ar Estijoje, nes dėl mūsų užsienio politikos kai kurios rinkos atsisakė priimti mūsų gaminius. Atrodytų, kas čia tokio? Net ir labai kas, nes mokesčiai eis į Lenkiją, Latviją… O mūsų biudžetas tuštėja.

Mums dabar sako – taigi išliksim istorijoje kaip pirmieji, parodę tokią drąsą, kaip kolumbai, europiečiams atradę taivanių ar singapūrų rinkas. Taip išgarsinsim Lietuvą pasaulyje. Kaip sovietiniais laikais socialistiniame lenktyniavime: kas greičiau pasės, šieną sutvarkys, bulves nukas… Tada laimėjusieji gaudavo pereinamąją raudoną vėliavą. Dabar – kas pirmasis sušuks: jie teroristai, jie diktatoriai…  Kas daugiau piliečių paskatins, privers vakcinuotis? Tai gal jau gavom tą vėliavą? Tik gerokai spalvingesnę… 

Esminis klausimas: ar mes išliksim kaip valstybė, tauta, ar ištirpsim didelių imperijų – rytinių ar vakarinių jūroje? Tokiu atveju ar dainuosime: ,,Ne veltui bočiai tave taip gynė…“ O gal veltui?

Žmonės, nustokim burnoti prieš aukštuomenę, pradėkim galvoti. Jeigu mes tik keiksim juos, o rinkimų dieną „verčiau pagulėsiu“, nes aš protingas ir neinu balsuoti: juk vis tiek negerus išrinks, taip ir bus. O Tu ateik ir balsuok už gerus. O kaip juos atskirti? Vien futbolą ar serialus žiūrėdamas tikrai neatskirsi. Galva duota tam , kad galvotum, o internetas skirtas tam, kad pasiskaitytum. Jeigu žiūrėsi tik mūsų televizijas, tikrai nesuprasi. Tie, kurie turi ką pasiūlyti ir žino kaip tai padaryti, į oficialiąją žiniasklaidą neįleidžiami, nes tokie trukdo globalizacijai?

Siūlyčiau – nevažiuokim  ir nedrumskim vilniečių ramybės. Verčiau  vietose: kultūros centruose, bažnyčių aikštelėse susirinkim mes, be valdžios leidimų ar kvietimų. Mes – šitos žemės šeimininkai. Valdžios ateina ir išeina (net ir Leninas). O mes liekam ir ginam mūsų tautines vertybes. Pasikviečiam svečių iš Latvijos (norėjau rašyti Baltarusijos, bet prisiminiau, kad tai ne korektiška). Pagaliau, kokią žemaičių, suvalkiečių ar dzūkų delegaciją. Turtingesni verslininkai galėtų parūpinti giros ir duonos. O mes dainuokim. Šokim, muzikuokim. Be prezidiumų, be lipimo į sceną su dovanų maišeliais. Pabūkim broliais ir seserimis, dalyviais, o ne žiūrovais. Tik visi drauge, neatsitverkime vieni nuo kitų nei fiziškai, nei dvasiškai. Lietuvius visada daina sukviesdavo į būrį (Kaip mums trūksta Kovo 11-osios Signataro Česlovo Kudabos. Jis mus suprastų). 

Suprantu, kokie nereikšmingi mano siūlymai, bet juk pasvajoti galima. Juolab, kad turim patirties (mano karta prisimena Sąjūdžio laikus). Norėtųsi, kad valstybinės šventės skirtųsi savo režisūra. Kovo 11-ajai toks scenarijus netiktų, nes kiti laikai, kitokia muzika…

Kita vertus, dabar negalima: juk  mus dar  puola virusas ir rusai. Kad ir kas ar kaip būtų, pamedituokime ties poeto Marcelijaus Martinaičio  žodžiais:

Tau ačiū, Tėvyne, už kalbą, už nuovargį ačiū.
Tau ačiū už vieškelių šviesą.
Tau ačiū, kad gyvas, kad šičia numirsiu ,
Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši,
Aparsi mane ir apsėsi.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr.