Tautos tremčių istorijos mūsų mokykloje beveik nemokė. Užaugo karta, kuri tiesą privalėjo rasti pati arba nuolankiai susitaikyti su slegiančiu nežinojimu. Kartais tėvai tylomis kalbėdavo apie dėdės Juozo likimą (mamos brolio), tik mes nieko nesuprasdavome iš jų dialogo… Gerai prisimenu mamos žodžius, kuriais, paprastai, ji užbaigdavo slėpiningą temą  – niekas negalėjome pagalvoti, kad šita valdžia įsigalės ir tiek metų gyvensime be Dievo ir tiesos.

1988 m., skaitydama lietuvių pavardes, užrašytas ant kryžių Intos miesto kapinėse, atvėriau naują gyvenimo etapą – pažinau neiškalbėtą, niekada mums nesuvoktą Lietuvą.

Ji buvo kitokia – be komunistinių transporantų ir lozungų, be margaspalvių balionų laimingų vaikų rankose. Visa apiplėšta, išdraskyta, paniekinta. Ji buvo visai kitokia, nei rašė mūsų istorijos vadovėliuose. 

Kas gali atverti geriau tikrosios tautų dramos veidą, nei Intos miesto kapinės –  kiek išbarstytų bevardžių kauburėlių, kiek sulygintų su žeme likimų?.. Tūkstančiai. O kas suskaičiavo visus, paliktus gulėti bekraštėje tundroje, po dangumi…

Intos lagerius praėjo daugelis dabar žinomų disidentų – įvairiausių tautybių šviesuolių, savo gimtinės patriotų, dorą nešusių žmonių.  

Tremtinių ir politinių kalinių rankomis išauginto miesto žvaigždė, prie senojo vandens bokšto švietė keleiviui Latvijos upės vardą – Inta.

Žinojau, kad į bekraščius Šiaurės platybių tolius žvelgė ir mano dingusio dėdės Juozo akys. Mano koja lietė jo vaikščiotą žemę. Kažkur šiose platumose jis atliko skirtą bausmę ir dingo amžiams. Vienas – iš daugelio daugelio sulaužytų likimų, ėjo per mano širdį, tarsi rodydamas užslėptos tautų istorijos gelmę.

Patikėkite, žemė sugeria ir įsimena skausmą. Šimtai šeimų iš įvairiausių buvusios Sovietų Sąjungos regionų sudegino savo svajones tame genocido lauže. Jų likimų drama alsuoja visa aplinka. Visi gyvenamieji Intos rajonai pastatyti kalinių rankomis, ant likimo brolių kapų. Ten, kur dešimtys palaidotų lietuvių tremtinių – stovi mažytė Intos cerkvė, kaip nenusakomos šviesos spindulys, palaikantis kančios žemės skausmą su Aukščiausia instancija.

Nuo tų snieguotų horizontų ir Šiaurės vėjų tyruose – visai kitokia žvelgia mūsų Lietuva.  Kitokią prasmę jai suteikė tremties skausme ištirpęs dėdės Juozo likimas, Didžiasalio, Krivasalio, Kėriškės, Guntauninkų, Rupinskų ir daugelio kitų kaimų ir miestų tremtinių jėga, tikėjimas, meilė ir viltis. Ten, kančios žemėje, visos prasmės įgavo tikrus vardus ir dovanojo tikrą suvokimą. O, jei visi pažintume Tėvynės meilę tremtinio DVASIA!

Taptume tikrai kitokie: tvirtesni, artimesni ir kilnesni ne žodžiais.