Į dr. Br. Šablevičiaus straipsnį „Trys raidės“. Juoda sakmė apie tris raides. (MI, 2022-02-11, Nr. 12)

Perskaitėme su dideliu susidomėjimu ir širdperša. Gerbiamas daktare Broniau (nesuklydau Jus pavadindama daktaru, Jūs ir esate Biologijos mokslų daktaras). Viliuosi ir meldžiuosi, kad Jūsų balsas, kaip ir mūsų, neliks „balsais tyruose“.

Lietuvių kalba buvo ir tebėra atakuojama ir praeityje, ir dabartyje. Jei nesenoje praeityje carinės Rusijos, o vėliau ir Sovietų Sąjungos laikais lietuviai savo kalbą ir kūnais (knygnešiai) ir širdim (atsilaikėm prieš rusinimą) gynėm, dabar savo rankomis ir nudvasėjusiom sielom ruošiamės ją naikinti. Užtenka pradžios – trys juodos raidės…

Vardan ko? Seniausia ir skambiausia Europos kalba mūsų pačių – lietuvių rankomis ir puolusiomis sielomis – metama po atėjūnų kojomis. Šiandien – trys raidės, kurių nėra ir nebuvo mūsų alfabete, o rytoj?.. Nesinori plėstis. Jūs pats atsakėte savo straipsnyje. Nejaugi tauta prarado savo „tiesų stuburą“, padėjusį atlaikyti amžius trukusias negandas, jei sulinksime dabar – kažin ar bepavyks atsitiesti ateityje.

Prieš Vasario 16-ąją, tokią brangią mums datą, paklausykime, ką apie mūsų kalbą rašo žymūs pasaulio kalbininkai – ir gyvieji, ir jau išėję Anapilin… Ir susimąstykime.

Vardan Tos Lietuvos!..

Odė lietuvių kalbai

(Theodore S. Thurston. Odė lietuvių kalbai. 2011-08-12 publikacija dienraštyje „The New York Times“).

Lietuvių kalba pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė, negu lotynų kalba ir yra nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir, vis dėlto, lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti: ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj.

Toks ryškus giminingumas bet kuriam filologui gali būti nuoroda, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos. Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, gotai, rugiai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai. Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba šiandien yra ne tik seniausia kalba pasaulyje, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis, prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui, kaip ir seniausias sanskritas – 2000 m. p. m. e. arba dar anksčiau. Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma kaip šnekamoji – nerašytinė kalba, vartota Europoje daugelį šimtmečių.

Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš krikščionybės erą – sunku nustatyti. Bet remiantis lingvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais, Indijoje ir Persijoje, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų.

Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių bei  gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų.

Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Lingvistinės paleontologijos duomenimis, iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris po daugelio šimtmečių žmonijos istorijos tebestovi neapneštas laiko dulkėmis.

Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neatskleistų senovės civilizacijos paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį. Lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje. Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arba senovės hititų (Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių.

Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai pareiškė: ,,Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose.“ Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės lyginamosios reikšmės filologijos mokslui, sako ir didžiausias iš visų filosofų – Imanuelis Kantas. Kitos fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai.

Benjamin W. Dwight savo knygoje „Modernioji filologija“ (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui. Jis apie lietuvių kalbą taip sako: ,,Iš  visų Europos kalbų, lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmąją vietą tarp Europos tautų.

Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje „Arijų kilmė“ (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose. Jis sako: „Galime spėlioti: jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausią indų literatūrą, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kultūros lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje.“

Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita gyva ar mirusi kalba pasaulyje.

Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas I. Kantas (1724–1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo Lietuvių–Vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis apie lietuvių kalbą taip sako: ,,Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų, kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo suteikta didelė garbė už sukūrimą, detalų išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai.

Su Vasario 16-ąja, mielieji tautiečiai, gerbkim vieni kitus, padėkim vieni kitiems ir neleiskim naikinti to, ką turim brangiausio – savo unikalios kalbos.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.