Senieji Lietuvos kaimai dvelkė amžių išmintimi, ramybe, kurią vargiai rasi triukšmingoje dabartyje, o dar rečiau sutiksi sodietį, nešantį tokią ramybę savo širdyje ir gebantį ja dalintis su aplinkiniais. Ištikimybę gimtinei – Raščiūnų kaimui – Vilius Pancekauskas prisiekė dar ankstyvoje jaunystėje ir liko ištikimas duotai esminei gyvenimo priesaikai iki dabar. Visi keliai šaukė ir vedė atgalios namo, todėl negalėjo būti kitaip.
Nėra šventesnių akimirkų už vaikystės prisiminimus, kuriuose šviečia dienų skaidruma ir motinos veidas, o laikas nerūpestingai matuojamas rytdienos vardu. Pašnekovas neprisimena, kiek Pancekauskų kartų gyveno Raščiūnuose, bet tikrai daug. Viliaus tėvas Feliksas kaime pastatė kalvę, buvo nagingas meistras, kalvis, gamino visus būtiniausius įrankius, kurių prireikdavo apylinkių gyventojams. Tėvas domėjosi politika, o prieš Antrąjį pasaulinį karą palaikė kairiųjų idėjas, bet prasidėjus karo veiksmams ir susidūrus su komunistine tikrove, liko nuviltas visam likusiam gyvenimui. Mama Franciška – giliai tikinti, reikli ir griežta, visur spėjanti ir viską mokanti. Ją labiausiai nusako vienas lenkiškas posakis (u tanca, i u raczanca – lenkų k.), kuris pažodžiui lietuvių kalba neverčiamas, bet prasmė suvokiama. Mielagėnų klebonas Marijonas šį posakį sako taip: ir prie tunčiaus, ir prie rožančiaus.
„Jau suaugę supratome, kad tėvas ir mama buvo gana skirtingos asmenybės, bet jie niekada nesipyko dėl mūsų auklėjimo, palaikė vienas kitą, neneigė. Motina atmintyje liko darbštumo pavyzdžiu, iš kurios mes išmokome visų buities darbų, tvarkos ir atsakomybės. Tėvas mylėjo kalvystę, o kartu su juo, „į geležų“ pasaulį pasinerdavau ir aš. Padėdavau kalvėje, kiek leido vaiko jėgos – pūčiau dumples, tėvo akies stebimas dariau smulkesnius darbus, visko mokiausi palengva.
Pasak tėvo, tvirto ir ramaus charakterio buvo ir mano senelis Adomas, iš kurio paveldėjau dalį savybių.
Nuo jaunų dienų žinojau, kad mano gyvenimas pilnavertis – tik kaime, todėl visos tolimesnės svajonės ir planai buvo kuriami ne miesto ateičiai.
Baigęs Adutiškio vidurinę mokyklą, mokiausi Vilniaus elektromechanikos technikume, o tada gavau paskyrimą į Švenčionių r. Jakelių tarybinį ūkį, iš kurio gyvenimo situacijos grąžino į gimtinę – buvau pakviestas darbui į Gilūtas, tapau atsakingas už elektros ūkį tuometiniame kolūkyje.
Šeimą sukūriau su buvusia klasioke Onute Semėnaite. Du jauni specialistai – medicinos felčerė ir elektrikas – pasirinkome gyvenimą Raščiūnuose. Darbas vijo darbą, gimė ir augo vaikai. Nepriklausomos Lietuvos vėjai įnešė daug permainų ir pasikeitimų.
Nuvykęs į Sausio 13-osios aukų laidotuves, pajutau sąžinės priekaištus. Žuvo jauni žmonės, o ką aš padariau tokioje politinėje situacijoje Lietuvai?.. Ėmiau slapčia važinėti į budėjimus prie Seimo rūmų, nesakydamas kolūkio administracijai, kad išvykstu.
Vienas iš pirmųjų pasirinkau ūkininko kelią, privatizavau ir susigrąžinau savo tėvo statytą malūną, kažkada nacionalizuotą ir tapusį kolūkio turtu. Nuosavybėje turėjome apie 20 ha žemės, kurios priežiūrai, visiems kitiems ūkio darbams skyrėme visą savo laiką. O kur dar nuolatinis žmonos darbas medicinos punkte, reikalaujantis atsakomybės, pasiaukojimo, pastovus skubėjimas į iškvietimus, pagalbos teikimas visų aplinkinių kaimų gyventojams.
Deja, viskas priklauso nuo laiko tėkmės. Vaikai užaugo, likau našlys. Pamėginęs keisti gyvenimą iš kaimo į miestą, supratau, kad triukšmingas ir chaotiškas skubėjimas – ne man. Miesto aplinka dusina ir varžo savo ribotumu. Grįžau į gimtuosius Raščiūnus, meistrauju, vėl pasinėriau į domintį „geležų“ pasaulį.
Jaunystės azartišką pomėgį medžioklei, kaip ir žingeidumą technikos remontui, tęsia vaikai.
Žvelgdamas į ateinančias kartas, svarstau, kaip svarbu esmines būties vertybes gauti vaikystėje, šeimoje. Juk ne veltui sakoma – „Lenk medį, kol jaunas“, kol lengvai linksta. Vėliau vis sunkiau, o vyresnis ne tik nepaklūsta, bet lūžta nuo lenkimo. Visas tautinis mūsų identitetas formuojamas nuo mažumės, papročiais, tradicijomis. Informacinės technologijos nepakeis gyvo pavyzdžio šeimoje. Taip vadinamas dabartinis kultūrinis gyvenimas žudo tikrąją lietuvių kultūrą. Ką vaikai girdi televizijoje, radijuje, kokie žodžiai ir posakiai naudojami kasdienėje kalboje?..
Nuo tėvo rykštele gavau vieną kartą per gyvenimą, nes susikeikiau. To pakako, kad nenaudočiau keiksmažodžių niekur ateityje. Ne. Esu ne fizinių bausmių šalininkas, bet vaikams privalu skiepyti atsakomybę, pareigų suvokimą, darbštumą.
Kultūringo bendravimo mes mokėmės ir mokykloje. Atmintyje liko muzikos mokytojas Paketūras, mokytojai Rukšėnai. Mūsų seneliai ir proseneliai teigė, jei vaikas prie darbo nelenkiamas iki 5-erių metų, vėliau jau nesupras, nenorės klausyti tėvų prašymo.
Viltis matyti Lietuvą gražią niekur nedingo. Norisi tikėti jaunimo ateitimi, todėl svarbu žvelgti į auklėjimo problemas giliau, tikslingiau. Tradicinės šeimos vertybės patikrintos tikėjimo pagrindais. Pagarba, valia, kantrybė ugdomos šeimoje. Rožančius buvo vietoj raminančių vaistų, o kasdienis darbas – stipriausia apsauga nuo depresijos ir nevilties“, – sako V. Pancekauskas, nuoširdžiai tikėdamas protėvių išmintimi.
Pasak pašnekovo, taikūs bendraminčiai Lietuvoje gali nuveikti daug daugiau nei triukšmadariai. Ramybė yra sveikata, kurioje sutinkama išmintis ir ateities planai įgauna tikrąją prasmę.
Nuotraukos iš V. Pancekausko asmeninio albumo
Straipsniai straipsniai.org
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!