Nemėgstu įvairių oficialių minėjimų viena ar kita proga. Nes vieną dieną staiga prisimenam esą patriotai, rėžiam ugningų kalbų, prisimenam už laisvę žuvusiuosius, iškeliam vėliavas, o paskui jas nukabinam ir kasdienybės rutina vėl įtraukia į smulkmeniškus gyvenimo vingius. Kitą vertus, tai yra galimybė bent trumpam stabtelti ir apmąstyti, kas iš tikrųjų yra svarbu. Retorinis klausimas, ar vėliavas keliam nuoširdžiai, ar tik todėl, kad privalu? Kiek giliai suvokiam, kiek laisvė yra svarbu ne tik kaip sunkiai apčiuopiama sąvoka, bet ir kaip galimybė pačiam spręsti savo likimą.

Vasario 16-oji viena iš simbolių, kurie įkvepia. Man tai yra diena, formavusi pasaulėžiūrą ir suvokimą, kad drąsūs žmonės ir drąsūs poelgiai, susiklosčius palankioms aplinkybės, gali kalnus nuversti.

Sovietų okupacijos metais nedidelis disidentų būrelis (gal dvidešimt, gal trisdešimt žmonių) eidavo į Vilniaus Rasų kapines padėti gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Okupantai oficialiai negalėjo rasti priekabių, nes Nepriklausomybės akto signataras būtent vasario 16-ąją mirė. Iš tikrųjų, tai buvo Lietuvos nepriklausomybės minėjimas, tuo metu, kai niekas net nedrįsdavo pagalvoti, kad galima bent įkąsti komunistų imperijai. Istorija parodė, kad dauguma imperijų laikosi ant molinių kojų, todėl sulaukėm Kovo 11-osios. 

Nors mano tėvas Antanas Terleckas yra ne kartą sakęs, kad baimė yra natūralus žmogaus jausmas ir nebijo tik bepročiai, visad žavėjausi jo drąsa eiti prieš srovę, kovoti. Baimė pateikti į kalėjimą visad buvo šalia, tačiau tikėjimas savo tiesa ją įveikdavo, todėl teko augti tėvui laiką leidžiant kalėjime, lageriuose ar tremtyje. Buities vargai teko mamai Elenai, kuri iš esmės viena išlaikė tris vaikus ir savo motiną, o dar iš geros širdies priglaudė ir būsto netekusią kaimynę.

Net, kaip aplinkiniai pasišaipydavo, kad tėvas kovoja su vėjo malūnais ir galėtų daug sočiau gyventi, jei nusilenktų, šeima juo žavėjosi ir palaikė, palaikė nedidelis draugų disidentų ratas.

Iki šiol spėlioju, kodėl tėvas pasirinko tokį kelią, iš kur sėmėsi drąsos? 

Galbūt tai lėmė vaikystės istorijos. Jis gimė 1928 m. vasario 9 d. Švenčionių aps. (dabar Ignalinos r.), Krivasalio k., mažažemio valstiečio šeimoje. Iki šiol tebestovi pirkia, kurioje augo. Ji man primena, kokia vargana ir sunki buvo jo vaikystė. 

Tėvas yra sakęs, kad okupantų ėmė nekęsti nuo to laiko, kaip per pirmuosius trėmimus į Sibirą iškeliavo jo giminaičių šeima, nepasiturinti, ne „buožės“, o paprasti ežerų krašto varguoliai.

Partizanų kovos irgi įkvėpė nesitaikstyti.

„Man būtų gėda, jei nei vienas lietuvis nesipriešintų“, – kažkada tarė Tėvas. Prieš kelias dienas jam sukako 94-eri. Jei sveikata leistų, jis tikrai nuneštų gėlių prie dr. J. Basanavičiaus paminklo ir išdidžiai iškeltų trispalvę.