Skip to content

Vilko ir žmogaus akistata: KURIS KURĮ (2)

Matyt, į kiekvieną gyvenimo situaciją galima žiūrėti tiek praktiškai, tiek filosofiškai. Nuolat girdime apie vilkų daromą žalą ūkininkams. Paskutiniais metais šie miško žvėrys vis dažniau ėmė lankytis ir didesniuose kaimuose, pjauti šunis. Neramu todėl, kad vis pasigirsta, jog vilkai kėlė grėsmę žmonėms, tačiau šalies aplinkosaugininkai tvirtina tokių atvejų neužfiksavę. Jei nėra užregistruoto fakto, nėra ir problemos? Aiškinomės su medžiotojais, ūkininkais ir žinovais, ar įmanoma apsisaugoti nuo vilkų, kai jų perteklinis skaičius pavojingai didėja ir kokie galimi problemos sprendimo būdai.

Vilkų kontrolė – būtina

Trisdešimt trejus metus medžiojantis ūkininkas Arūnas Patiejūnas stebisi susiklosčiusia situacija šalyje. „Anksčiau, kai pradėjome medžioti, vilkų buvo labai mažai. O štai prieš 25-erius metus pamatyti miške vilko pėdsaką buvo stebuklas. Šiandien vilko pėdsakai – visuose miškuose ir miškeliuose. Galima ir prie pat namų rasti. Pats esu sumedžiojęs 4 vilkus, tačiau, kiekvienam sakančiam, kad vilką sumedžioti yra vieni juokai, siūlau pabandyti. Tada pasakys, ar tai paprasta, lengva ar sudėtinga. Norint sumedžioti vilką, reikia ir pasistengti, ir padirbėti daug, tačiau galutinį tašką šioje situacijoje „deda sėkmė“. Medžiodamas vieną žvėrį, visai netyčia gali užklupti vilką ir tik tada, jei tinkamas metas medžioklei, taikytis. Dėl vilionės pasakyti yra sudėtinga. Daug kas visokių dalykų kalba, bet kol pats neišbandžiau, aš tikrai nieko nesakysiu. 

Vilkai, o tiksliau jų perteklius, žalos pridaro ir gamtai, ir ūkininkui ir, žinoma, medžiotojui. Žalos nėra tam, kuris nieko neaugina, gyvena mieste, o atvažiavęs pasisukioja miške, papramogauja ir išvyksta. Tokiam žmogui vilkas – buvęs nebuvęs. Aš niekaip nesuprantu to vilkų garbinimo. Įkurta net asociacija „Baltijos vilkas“, kad dirbtų visais kanalais ir bet kokia kaina saugotų vilkus. Ar tai yra normalu? O kodėl tada nėra kiškius, varles ar uodus saugančios asociacijos? Kinijos talismanas – gražus, meilus žvėriukas panda. O vilkas yra žiaurus plėšrūnas, keliantis pavojų jau ir žmonėms. Vilkas, mano manymu, yra gamtos priešas, kad ir kas ką bekalbėtų. O jei apie GAA „Baltijos vilkas“ teorijas, tai galiu pasakyti, kad už pinigus galima viską kalbėti, bet reikia kalbėti taip, kaip yra iš tikrųjų“, – teigė griežtai vilkų atžvilgiu nusiteikęs Arūnas Patiejūnas, medžiotojų klubo Mielagėnai-1 prezidentas. 

Mielagėnų klube 15 metų medžiojanti Alė Bukauskienė savo sąskaitoje turi jau penkis vilkus. „Sumedžioti vilką yra kiekvieno medžiotojo svajonė. Nors… jie ateina patys, nelauktai, netikėtai ir vis dėlto, tai yra laimės dalykas. Aš labai daug mėgstu vaikščioti miškais. Medžioklė ir buvimas miške, jo stebėjimas yra jau savotiškas gyvenimo būdas. Taip sykį užklupau vilką. Per kelias sekundes atsisukau optiką ir… paleidau šūvį. Paksui viskas tarsi nuėjo savaime. Kažkas įvyko. Tačiau vėliau pasidarė vilkai gražūs, pradėjo brautis gailestis. Laiku susigriebiau ir suvokiau, kad turiu būti budri. Įvertinusi žalą, matydama išdraskytus gyvūnus, šunelius, supranti, kad peržengta riba. Kontrolė būtina“, – teigė A. Bukauskienė. 

Medžiotojus kaltina visi, kas netingi

16 metų medžiojantis Ignalinos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Darius Oškinis teigia, kad žvėrių populiacija yra padidėjusi. „Atsiranda briedžių, elnių, danielių ir… vilkų, lūšių. Žvėrys pradeda atsigauti dėl pasikeitusio kraštovaizdžio. Didelė dalis miškų iškirsta, tie plotai atauga jaunais masyvais, krūmynais, žvėrims tai – puiki maisto bazė, yra kur pasislėpti ir saugiai gyventi. 

Vilkų, kaip ir bet kurių kitų žvėrių, populiaciją reikia reguliuoti. Vilkų padidėjimas yra labai ženklus, jų labai daug miškuose, o dėl jau minėtų jaunuolynų, kur jie gali jaustis saugiai, juos labai sunku ir sumedžioti. Pagal pėdsakus, apsilankymus pas ūkininkus, drąsius žygius į kaimus, matome, kad vilkai savo darbą dirba ir jaučiasi gan užtikrintai. 

Vilkai medžiojami įvairiais būdais ir tai nėra lengva, būna visaip. Kartais ir po penkias valandas medžiotojai miške prasėdi be rezultato. Kiekvienas medžiotojas nori sumedžioti vilką, tačiau tai – nepaprasta.

Anksčiau buvo staigmena pamatyti vilką, dabar džiaugsmas – pamatyti kiškį. Vilkai vaikšto ir Ignalinoje: Bėčiūnuose, Ažušilėje – visur aplink miestą yra jų aukų“, – pasakoja D. Oškinis.

Tačiau medžiotojų rankos yra surištos. Iš vienos pusės –  įvairūs susitarimai ten, kur mums keliai uždari ir niekieno argumentų neklausanti Aplinkos apsaugos ministerija su mįslinga GAA „Baltijos vilkas“, žaidžiančios į medžiotojų, ūkininkų ir nedidelių gyvenviečių gyventojų vartus, neprileidžia net pačių medžiotojų, o iš kitos pusės – patys ūkininkai. Pasak D. Oškinio, neretai rūpesčių medžiotojai turi dėl pačių ūkininkų nesąžiningumo ir priešiškumo. Viską sudėjus į krūvą, medžiotojui mažiau galvos skausmo sėdint šiltai namuose. 

Specialus leidimas

Nors žmogui, patyrusiam nuostolių dėl vilkų išpuolio, valstybė kompensuoja dalį žalos, jokie pinigai neištrins to siaubo ir skausmo, kokį išgyvena žmogus, eidamas susirinkti savo augintinio –  gyvūnėlio ar šunelio, ištaršytais viduriais ir ištampyto po laukus. 

Pasibaigus vilkų medžioklės sezonui, vilkų, kurie kelia grėsmę gyventojų saugumui ar daro didelę žalą ūkiams, paėmimui iš gamtos (sumedžiojimui) išduodami leidimai, vadovaujantis Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašu. Prašymą dėl leidimo suteikimo Aplinkos apsaugos agentūrai (Utenoje, ne Ignalinoje) gyventojų vardu turi teikti savivaldybė. Žala ūkiniams gyvūnams laikoma pakankamai didelė, kad būtų išduotas leidimas, jei savivaldybės teritorijoje vilkai užpuola ūkinius gyvūnus du ar daugiau kartų. Su prašymu leisti paimti iš gamtos vilkų turi būti pateikiami savivaldybės komisijos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti surašytų vilkų padarytos žalos apžiūros aktų kopijos, kita vilkų paėmimo iš gamtos būtinumą pagrindžianti informacija.

Apie vilkus pagal jų gynėjų filosofiją

Vilkų žinovai ir gynėjai viešai teigia, kad jiems nežinomi atvejai apie vilkų išpuolius per paskutinius šimtą metų, nors tai nuolat fiksuojama tiek Europoje, tiek Azijoje, tiek JAV. Nemedžiojamas vilkas greit nustoja baimintis žmogaus ir atitinkamai susiklosčius aplinkybėms gali jį pulti. Pavykus išpuoliui, toks vilkas supranta, kad žmogus yra lengvas grobis. Kas yra vilkas? Jei jau vilkas, pagal GAA „Baltijos vilkas“ teiginius, yra sielų vedlys, paaiškinsime ir mes pagal tą pačią filosofiją. Vilkas yra mūsų visuomenės atspindys. Sielai tik tenkinat instinktus ir vaikantis bet kokia kaina malonumų, užmirštant dvasinį auginą, sąžiningumą, besąlyginę meilę pasauliui, nėra galimybės tęsti gyvenimo šioje civilizacijoje žmogumi. Siela metama į trečiąjį (pažengusių žvėrių) išmatavimą „pasitaisymui“ arba iškart utilizuojama. Kuo agresyvesnė ir piktesnė visuomenė, tuo daugiau (po tų žmonių mirties) agresyvesnių ir drąsesnių bei pavojingai gudrių vilkų, arba tiesiog nedalūgų. O iš ko sklinda tarp žmonių agresija, pavydas, baimė, neapykanta, bumbėjimas? Jau tikrai ne iš meilės. O kur nėra meilės, ten nėra Kūrėjo. Taigi, kas saugo vilkus ir kodėl? Ar jums niekada nekilo klausimų, kodėl nesaugomi kiškiukai, kurie ties išnykimo riba, elniukai, voveraitės ir kiti taikūs, mieli žvėreliai, bet užtat iki pamišimo globojami patys žiauriausi plėšrūnai: vilkai ir gandrai? Kas atsakys į šį klausimą – žengs žingsnį į priekį. 

Tai kur tuomet problema?

Užkalbinome eiliniu ir kukliu medžiotoju save laikantį Artūrą Jasiulį: ,,Jeigu visi žino, kokia komplikuota situacija su vilkais rajone ir ką tokiu atveju daryti – tai imkim ir darykim. Pirmiausia vilkų (o taip pat ir kitų laukinių gyvūnų) padaryta žala turi būti oficialiai registruojama atitinkamose institucijose. Juk negali medžiotojai, kilnių tikslų vedami ar vien dėl to, kad kažkas prie kaimo parduotuvės gvoltu rėkia bijąs būti vilkų papjautas, ar kad jo pamiškėje besiganančias (t. y. plėšrūnui ant lėkštutės pateiktas) avis pilkis suvalgė, savo iniciatyva (o ji, kaip žinoma, yra baudžiama) sumedžioti daugiau žvėrių, negu leidžia limitai ar medžioklės terminai. Taigi, kiek tokių žalą fiksuojančių paraiškų rajono gyventojai ar ūkininkai yra pateikę kompetentingam valstybės tarnautojui? Įtariu, kad mažiau negu vieną. Nežino, kur kreiptis? Nežino, kad apskritai galima kreiptis? Keista. Užtai tvirtai žino, kas kaltas – MEDŽIOTOJAI. Ir ne tik dėl vilkų. Viena visuomenės dalis, neskaitlinga, tačiau laikanti save amžinai nuskriausta, bet, nepaisant to, labai svarbia ir įtakinga, užardama pamiškes ir servitutinius bendrojo naudojimo kelius, tuo blokuodama ne tik privažiavimą, bet netgi priėjimą prie miško, kaltina mus dėl laukinių žvėrių padarytos žalos jų žemės ūkiui (nešaudo, nežiūri, nekontroliuoja ir t. t.). Kiti gi mūsų bendrapiliečiai, žymiai gausesni skaičiumi, medžiotojo asmenyje mato priešą, be reikalo  žudantį žvėris (bent jau iki šiol matė).  Dabar gi mes staiga tapome kalti dėl kitos priežasties – kad nešaudome. Šaudai – kaltas, nešaudai – irgi kaltas. Ar šie ,,gamtos draugai“ priskiria sau teisę skirstyti gyvūnus į ,,gerus“ ir ,,blogus“, kas turi teisę gyventi, o kas – ne. 

Kad problema yra – niekas nenuginčys. Ir ją reikia spręsti, užuot eikvojus laiką ir energiją polemikai su visokiais ,,baltijos vilkais“, ,,floridos krokodilais“, ,,amazonės anakondomis“ ar priešingo poliaus radikalais, patologiškai bijančiais bet kokio laukinio gyvūno aštriais dantimis. Laukinių gyvūnų, ypač darančių įtaką žmonių gyvenimui bei ūkinei veiklai, skaičius turi būti reguliuojamas. Reguliavimas – tai pusiausvyros palaikymas, o ne vienos ar kitos rūšies visiškas išnaikinimas, kaip kad kai kas norėtų (kad, neduokdie, koks nors šerniukas iš lauko nenusiraškytų kukurūzo ar vanagas ne vietoje vaikštančios vištos nenusineštų – valgyt visi nori). Reikia veikti, vadovaujantis protu, o ne emocijomis, prietarais ar siaurais savanaudiškais interesais.  

Dejavimu ir kaltų ieškojimu rezultatų nepasieksime. Kiekvienas turi padaryti tai, kas nuo jo priklauso: nukentėjęs – pasiskųsti (oficialiai, o ne prie kaimo parduotuvės), atsakingi valstybės tarnautojai – priimti tautai (o ne pavienėms piliečių grupelėms) naudingus sprendimus, na, o mes, medžiotojai – medžioti (bet ne naikinti)“, – svarsto A. Jasiulis.   

Padėkime patys sau 

Šiandien statistika liūdna. Suskaičiavome, kad Ignalinos rajone neregistruota keliolika pavienių vilkų išpuolių, sunaikinus avis, ožkas ir beveik 10 šunų, iš kurių vienas ištrauktas net iš voljero. Jei vilkai braunasi į žmonių sodybas, vadinasi, jie jaučia, kad nėra ko bijoti. 

Prašoma informaciją apie žinomus vilkų išpuolius prieš naminius gyvūnus, pamatytus vilkus bei užfiksuotus jų pėdsakus sukelti į oficialią anketą biomon.lt sistemoje. Nuo apskaitos rezultatų priklauso vilkų medžioklės limitas. Be to, jei informacija apie išpuolius būtų užfiksuota oficialiai, galima būtų prašyti leidimo papildomam vilkų sumedžiojimui.

Taip pat prašome visų gyventojų, bet kokiu būdu nukentėjusių nuo vilkų, būtinai informuoti rajono ekologą Nedą Lukoševičų. Tel. (8 386) 52433, el. paštas nedas.lukosevicius@ignalina.lt arba savo seniūną. 

Rūpinkimės vieni kitų saugumu!

Ignalinos TV nuotr. 

Pabaiga. Pradžia Nr. 11

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje