Gal ir negražiai skamba – antausis, bet, pasiklausius Lietuvos sporto komentatorių, toks pasakymas būtų pats švelniausias. Ir per trumpas sporto žinias bet kurioje televizijoje ir radijuje sportininkai palaužia, parklupdo, skelia antausius. „Specializuotuose“ sporto portaluose – dar ir išspardo užpakalius.

Negražiai skambėtų: Pekine Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei buvo išspardytas užpakalis. Bandau įsivaizduoti… Kai pabandau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų – ne, nereikia. Juoba Lietuvos žiniasklaidai ponia D. Gudzinevičiūtė pareiškė, kad Lietuvos sportininkai olimpiadoje pasirodė gerai.

Savo valdžiai pritarė ir sportininkai. Šokėjai ant ledo pareiškė: „Išpildėme viską, ką buvome suplanavę“. Štai taip, ir jeigu jums paskutinė vieta nepatinka, tai žinokite, kad viskas buvo išpildyta.

Viena mergytė, kuri Pekine nuo kalno leidosi, pasakė, kad viskas būtų buvę gerai, bet ji „lazdą apsižergė“. Kitam kalnų slidininkui blogiau baigėsi, jis ten vos kojos neišsisuko. Apie jaunąsias slidininkes nieko negalima pasakyti, išskyrus tai, kad jos „pasisėmė patirties“. Galėjo, žinoma, į Mažulonis tos patirties atvažiuoti, pas mus sniego iki šiol iki kelių… 

Užtat biatlonininkai turėjo teisę pasakyti: „Įrodėme, kad atvykome ne turistauti“. Vos ne rekordas ar net rekordas – aukščiausia 21 vieta. Kitų vietos tikrai iš pirmo šimtuko neiškrito. O biatlonininkų komanda 14 vietoje atsidūrė. Labai aukštas pasiekimas. Būtų trylikti – apskritai būtų visų laikų rekordas.

Ir visi kiti Lietuvą garsino. Jeigu manote, kad šalį garsina tik medaliai, labai apsirinkate. Daug kam norisi sužinoti, kas užėmė paskutinę vietą… 

Žodžiu, mūsų olimpiečiai pasirodė šauniai, ir norint dar geresnių rezultatų, sportui reikia skirti gerokai daugiau pinigų. O ar žinote, kad įmonės Lietuvos tautinis olimpinis komitetas vidutinis visų darbuotojų atlyginimas 2021 m. gruodžio mėnesį buvo 4780,54 eurų, neatskaičius mokesčių. Kiek gauna pati D. Gudzinevičiūtė, Google nežino, matyt, tai yra olimpinė paslaptis, baisesnė už valstybinę. 

Olimpinį sportą, žinia, remia loterijų verslas – „Olifėja“. Kiek tenka olimpinio komiteto darbuotojų atlyginimams ir kiek sumokama „olimpiečiams“ stipendijų – gal tie, kam įdomu, pasiguglins, gal net ras. Bet šiaip „didysis sportas“ daugiausia išlaikomas valstybės, kitaip tariant, visų mokesčių mokėtojų pinigais.

Kaip jums patiktų tokia nuomonė: valstybė neturi finansuoti „didžiojo sporto“. Kitaip tariant, visi tie „profesionalai“, kurie dabar gauna algas iš biudžeto, norėdami sportuoti, turėtų patys už tai susimokėti. Na, jeigu jie kito darbo nedirba, jie galėtų būti pripažinti socialiai remtinais ir gauti atitinkamą pašalpą. 

Treneriai irgi uždirbtų tiek, kiek jiems jų auklėtiniai sumokėtų. Geras treneris daugiau, prastas – pas tokį tik mėgėjai treniruotis eitų. Žinoma, turint galvoje, kad dabar sportininkai, baigę karjerą, paprastai neturi jokio išsilavinimo, jų „gauti“ diplomai verti mažiau, negu popierius, ant kurio jie išspausdinti, čia būtų problemų, nes trenerių gali būti per daug. Bet pašalpa tokiems atsieitų mažiau, negu dabar sumokama „didžiajam sportui“ valstybės lėšų.

Sakote, sportas – sveikata? Didysis sportas – tai sveikatos gadinimas. Štai sekmadienį Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Mantas Kalnietis pranešė, kad šį pavasarį nebežais, nes gulasi čiurnos operacijai. Manote, ši jo problema su didžiuoju krepšiniu nesusijusi?

Taip, girdžiu: kaip galima neskirti pinigų mūsų garbingosioms krepšinio komandoms, juk krepšinis – tai antroji lietuvių religija. 

Na, jeigu tai religija, tai ji turėtų būti atskirta nuo valstybės, ir tos religijos šventikus – krepšininkus – turėtų išlaikyti ne valdžia, savivaldybės, o tikintieji, sakysim, mokėdami už apsilankymą šventykloje, tai yra, už bilietus į rungtynes kelis ar keliolika kartų daugiau, Bet ką` čia šnekėti, kai ir taip salės būna pustuštės… 

Normali valstybė, kuri rūpinasi savo piliečių sveikata, ne „didžiajam“ sportui pinigus mėtytų, o stengtųsi, kad vaikai mokyklose sportuotų. Taip, padidino fizinio lavinimo pamokų skaičių, gražu. Bet jeigu vaikas nori užsiimti kuria nors konkrečia sporto šaka, jis mokykloje šito padaryti negalės. Ten jam su visa klase reikės „lavintis“. O būreliai – štai čia prasideda tėvų galvos skausmas. Žinau, kiek tokie būreliai Vilniuje kainuoja, nes anūkai auga. Tai štai, už tinklinio būrelį per mėnesį reikia pakloti 60 eurų, už ledo ritulio – 120 eurų. O jeigu vaikų ne vienas, jeigu vaikas ne vieną būrelį lanko ar galėtų lankyti – ar visi tėvai gali tai savo vaikams leisti?

Mūsų valdžia, kokius nors savo sprendimus aiškindama ar teisindama, nuo senų laikų į Europą linksi: girdi, ten taip, tai ir mes taip padarysim. Galėtų į kokią nors Keniją pasižiūrėti: ten mokyklose sporto būreliai nemokami, o profesionaliai sportuojantys išsilaiko patys, ir kiekvienoje vasaros olimpiadoje iškovoja ne po vieną aukso medalį. Tiesa, žiemos olimpiadose keniečiams nesiseka, jie net nedalyvauja, nes sniego neturi, o į Alpes ar panašiai nevažinėja, kaip kai kurie mūsiškiai…

Gal galėtų valdžia iš Kenijos pavyzdį paimti? Tik gal toks patarimas ne vietoje, nes dar mūsiškiai funkcionieriai sugalvos pasiųsti į tą tolimą Afrikos šalį visą delegaciją – pasisemti patirties už mokesčių pinigus.

O ką darytų olimpiečiai, jeigu pinigai būtų skiriami vaikų sveikatai ir sportui? Pradžiai jiems reikėtų palikti šiek tiek pinigų, kol olimpinio komiteto funkcionieriai normalų darbą susirastų. O sportininkams – sakysim, tiek, kad per kitą olimpiadą užtektų kelionei į kokią Turkiją. Juk jeigu šiųmetiniai olimpiečiai būtų ne į Pekiną, o į Turkiją nuvažiavę, jiems daugiau malonumo būtų buvę. Gal net mes būtumėm pasidžiaugę.

AP nuotr.