Šį sekmadienį pasibaigė Pekino žiemos olimpinės žaidynės, kurios tęsėsi nuo vasario 4 d. Žinoma, mus labiausia domino Lietuvos olimpiečių pasiekti rezultatai. Jei ne paskutinis biatlonininkų startas estafetėje ir užimta 14-oji vieta, mūsiškių pasirodymą būtų galima įvardinti kaip absoliutų fiasko. Mūsų sportininkų svajonė buvo patekti tarp 20-ties geriausiųjų, kai mus visi supantys kaimynai kovojo dėl medalių. Kaip ne kartą esu rašęs, mūsiškiai pagrindinėse ciklo varžybose savo rezultatais dažniausiai lieka per ,,kilometrą“ nuo savo geriausių asmeninių pasiekimų ir tai atsispindi užimamose vietose tarp šalių. Vieninteliai iš mūsų sportininkų, kurie realiai galėjo pretenduoti į 10-tuką, nedalyvavo dėl vykdomos „vertybinės“ politikos. Mintyse turiu dailiojo čiuožimo porą S. Ambrulevičių ir A. Reed. 

Visos mūsų šalį supančios kaimynės medalių iškovojo. Daugiausia Rusija (6 aukso, 12 sidabro, 14 bronzos, bendroje įskaitoje – 8 vieta), Lenkija, Latvija ir Estija – po vieną bronzos medalį ir bendra 27-oji vieta, Baltarusija pelnė 2 sidabro apdovanojimus, 22-oji vieta. Negalima atsistebėti Norvegijos žiemos sporto šakų sportininkų pasiekimais. Turėdami apie 5 mln. gyventojų, norvegai iškovojo rekordinį aukso medalių skaičių – 15, plius 8 sidabro ir 11 bronzos. Jų gausa lenkia šalis, kur gyventojų yra dešimtimis ir net šimtus kartų daugiau (JAV, Rusiją, Kiniją, Kanadą), nors jų gamtinės sąlygos leidžia kultivuoti visas žiemos sporto rungtis. Jie iš 109 rungčių laimėjo kas septintą. Yra tik dvi rungtys, kur norvegai nedalyvavo medalių dalybose. Tai dailusis čiuožimas ir ledo ritulys. 

Nemažiau stebina ir Slovėnijos sportininkų pasiekimai.Pekine jie iškovojo 7 medalius (2 – 3 – 2, 15 vieta), nors gyventojų turi beveik 1 mln. mažiau, nei Lietuva. Jie praktiškai mus lenkia beveik visose sporto šakose (prisiminkime, kaip slovėnai užkirto kelią mūsų krepšininkams patekti į Tokijo olimpiadą), taip pat ir Vasaros olimpinėse žaidynėse pasiektu medalių skaičiumi. Jie, kaip ir mes, startuodami nuo Barselonos (1992 m.), jau iškovojo 28 medalius (8 – 9 – 11), o mūsų šalies sportininkų pasiekimai Vasaros olimpinėse žaidynėse – 26 medaliai (6 – 7 – 13). Jei vasaros olimpinėse sporto rungtyse medalių skaičius apylygis, tai Žiemos olimpinėse žaidynėse medalių santykis 0:24. Jie yra iškovoję 4 aukso, 8 sidabro ir 12 bronzos medalių. 

Labai nustebino prasti Lenkijos sportininkų pasiekimai, nors turi labai pajėgių sportininkų. Imkime, kad ir greitąjį čiuožimą, sprinto 500 m rungtį. Dešimtuke net 3 lenkai, bet nei vieno medalio. Beje, tai mano viena mėgstamiausių rungčių, kurias stebiu, kai dar 1964 m. Insbruko žiemos olimpinėse žaidynėse rusė L. Skoblikova triumfavo visose keturiose čiuožimo rungtyse. Iš vyrų greitojo čiuožimo labiausia yra įsimintini dviejų legendinių sportininkų pasiekimai. Tai olandų (nyderlandų) sportininko A. Schenko laimėti 3 aukso medaliai Sapore (1972 m.) ir fenomenalus amerikiečio E. Heideno pasiekimas 1980 m. Leik Pleiside. Jis laimėjo visus 5 čiuožimus (500 m, 1000 m, 1500 m, 5000 m ir 10 000 m) ir su 4 olimpiniais ir 1 pasaulio rekordu, manau, rezultatas praktiškai bus nepakartojamas nei vienam sportininkui. Žiūrint į dabartinius greitojo čiuožimo sprinterius, tai jei laimi 500 m, praktiškai kitoje sprinto rungtyje (1000 m) tas pats sportininkas retai belaimi. O E. Heidenas ir sprintą (500 m), ir ilgiausią distanciją (10 000 m) laimėjo su pasaulio rekordu. 

Mane visą laiką žavėjo ir tebežavi ne vienos rungties, distancijos, bet skirtingas disciplinas laimintys atletai. Daug kas visų laikų geriausiu lengvaatlečiu laiko greičiausią planetos žmogų, Jamaikos sprinterį U. Boltą. O aš labiau linkęs geriausiu laikyti JAV sportininką K. Luisą, kuris iškovojo 9 olimpinius aukso medalius sprinte, estafetėse ir šuoliuose į tolį (1984, 1988, 1992,1996 m.), plius 17 kartų tapo JAV čempionu. Visą laiką tikėjausi, kad jis pirmasis nušoks ir 9 metrus. 

Grįžtant prie greitojo čiuožimo, puikiai pasirodė estas M. Liivas, kuris buvo arti medalio 1500 m distancijoje – 4 vieta (500 m – berods 9 vieta) ir K. Sildaru moterų akrobatinio slidinėjimo pusvamzdžio rungtyje – 4 vieta. Beje, ji vienintelė estams iškovojo bronzą akrobatinio nusileidimo rungtyje. Nepamenu, ar komentatoriai paminėjo, kad estas A. Ansonas 1964 m. Tokijo olimpiadoje laimėjo auksą 1500 m rungtyje.

Negalima nepaminėti, kad pirmas lietuvis Žiemos olimpinėse žaidynėse buvo K. Bulota, kuris 1928 m. Sankt Morice, Šveicarijoje, 10 000 m distancijoje užėmė 5 vietą. Beje, ir sovietmečiu vėl buvo bandyta kultivuoti greitąjį čiuožimą. Kiek prisimenu, rekordus gerino T. Zlotnikovas, bet jam, vis dėl to, geriau sekėsi dviračių plento varžybose. Nuo 1975 m. greitojo čiuožimo Lietuvoje nebeliko. Tiesa, kurį laiką greitojo čiuožimo trumpajame take turėjome aukštos klasės sportininkę A. Sereikaitę, kuri 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse 1500 m rungtyje užėmė 16 vietą. Su ja, atrodo, pas mus ir baigėsi ši sporto rungtis. 

O Pekine buvo ir nemažai triukšmo dėl dopingo. Didžiausia drama buvo Rusijos daliojo čiuožimo jaunajai žvaigždei K. Valijevai. Rusės kurį laiką dominuoja dailiajame čiuožime. Kaip ir sportinėje gimnastikoje dominuoja 15–17 metų paauglės. Merginoms ir moterims virš 20-ties metų šalia jų praktiškai nėra šansų kovoti dėl medalių. Bet man labiau patiko dailiojo čiuožimo atstovė vokietė K. Vit (Sarajeve ir Kalgaryje – 2 olimpiniai aukso medaliai, 6 Europos čempionės titulai), kuri atlikdavo šuolius tik du, du su pusę apsisukimų, nei rusaičių keturgubi suktukai. Dar pamenu, kai apie 1970–1972 m. prasidėjusio akrobatinio slidinėjimo pradžioje sportininkai labai lėtai nusileisdavo nuožulniu šlaitu tarp gūbrių ir lazdų pagalba padarydavo paprasčiausią salto. Kas atlikdavo elegantiškiau, tas ir laimėdavo. O dabartiniais laikais sportininkai tokius triukus pakilę į orą šuoliuose atlieka, kad net kvapą gniaužia. Mintyse galvoji, kad tik ant galvos nenukristų. 

Baigiant, sunku apžvelgti visas rungtis, kuriose buvo išdalinti 109 komplektai medalių ir 29 šalių sportininkai iškovojo bent po vieną medalį. Gaila, bet ten mūsų nebuvo ir artimiausiais metais, gal net bent dešimtmetį, nenusimato. Ilgai, matyt, teks laukti laiko, kai sovietmečiu turėjome du olimpinius žiemos sporto čempionus. Tai slidininkę V. Mogenytę-Vencienę (Kalgaris, 1988 m., auksas 10 km ir bronza 5 km klasikiniame slidinėjime) bei ignalinietį biatlonininką Algimantą Šalną (Sarajevas, 1984 m.).