Kartais, ieškodami savęs, nueiname tūkstančius kilometrų. Mėgindami pamaitinti alkstančią dvasią, įveikiame sudėtingiausius kalnų maršrutus ar vandenynų stichijas, leidžiamės su parašiutais, einame per žarijas… O alkstanti dvasia vis tikslingai veda ir nuveda kažkur. Į tyras būties akimirkas, kuriose, pagaliau nutylame ir šventai užtenka vienos mažos detalės, trapios laiko skiautės delne, į mus prabilusios iš amžių glūdumos – su protėvių šviesa ir meile.

Utenos skiautininkų klubo „Vorė“ darbų paroda „Skiautinių voratinkliuose įsipynę“ ignaliniečius jau kviečia į Krašto muziejų. Kūrybingos moterų komandos, kurią vienija meilė skiautiniams, siuvimui, menui ir grožiui, darbai stebina autorių išradingumu, kruopštumu, harmonijos perteikimu ir nenusakoma gelme. Taip, gelmė gyvena skiautinių pasaulyje ir kalba tik jai suprantama meno kalba. 

Europoje skiautiniai buvo populiarūs jau XV a., Škotijos karalienė Marija Stiuart, kalėdama siuvo skiautines lovatieses.

Seniausias žinomas skiautinys Lietuvoje, priklausė Idalijai Plioterytei, gyvenusiai (1837–1886 m.) – M. Žmuidzinavičienės mamai, saugomas Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus fonduose.

Trapūs regėjimai ir sąlytis su senaisiais protėvių amatais, gebėjimas gaivinti kažkada primirštą meno sritį, šiandieną tvariai jungia „Vorės“ nares į vieningą bendraminčių komandą.

Skiautininkų klubas 2020 m. šventė 15 metų veiklos jubiliejų. Visada būna pradžia, kurioje įvyksta kažkokia chemija, skatinanti imtis tolimesnių kūrybinių paieškų ir tik tada džiaugtis gautais rezultatais. 

Klubo vadovė Violeta Puodžiukienė prisimena, kaip prieš daug metų buvo pakviesta į Utenos kolegiją vesti edukacinių mokymų apie skiautinių siuvimą. Seminaras vadinosi „Tautinės kultūros įtaka meninei asmenybės raiškai ir tolerancijos ugdymas skiautinių mene“. Pasibaigus užsiėmimams, moterys klausė – ar mes negalime ir toliau to pratęsti?.. Taip ir prasidėjo.

„Aišku, pradžioje buvau mokytoja tik aš. Vėliau važinėjome į tarptautines parodas, pirkome literatūrą apie skiautinių siuvimą… Taip žinias tobuliname iki dabar. 

Mūsų kūrybos varomoji jėga yra gyvenimo būdas – neverkšlenti, kurti skiautinius, santykius, maistą, dar kažką. Skiautininkės niekada nebus protestuotojų gretose, nes neturi laiko, tiesiog siuva.

Skiautiniams skirtas laikas įprasmina viską – sampratą apie pasaulį, meditaciją, susitikimą ir santarvę su savimi, apmąstymus.

Skiautiniai – tai gyvenimo būdas ir vaistai nuo visų ligų. Skiautininkėms skauda galvą tik vienu atveju, kai sulaužytos abi rankos ir negali siūti. O jei sulaužyta viena ranka, tai kirpti detales įmanoma, paliekant siuvimo procesą ateičiai“ – juokiasi „Vorės“ vadovė, nusakydama moterų įsitraukimą į kūrybinį procesą.

Klubo istorijoje rašoma, kad jau surengta daugiau nei 40 parodų Lietuvoje bei užsienyje, dalyvauta bendruose projektuose su fotografų klubu „Žalias skėtis“, dalyvauta Europos skiautinių miniatiūrų tarptautiniuose projektuose ir parodose-konkursuose Rygoje.

Be didelio sąrašo klubo surengtų parodų, dalyvavimų įvairiuose renginiuose (Litexpo, respublikinėje skiautininkų parodoje, Utenos kolegijos šventėse ir daugelyje kitų edukacinių mokymų, praktikų, užsiėmimų, taptautinių renginių), menininkės visada regi problemines visuomenės sritis – darbai pateikiami aukcionui „Padėk sergantiems vaikams“, Utenos ligoninės naujagimių skyriui padovanota skiautinių užklotėlių. Visas „Vorės“ moterų darbas įprasmintas dvasios kalba. Jų rankos į mažą skiautelę sutalpina viso pasaulio grožį ir gerumą. Reginčiam žmogui pasakoja apie harmonijos sąvokas ir Visatos išmintį, galiojančią tokioje kūryboje.

Pasak klubo vadovės, jai pačiai reikėjo laiko, kol „surado žinojimą“ – skiautinių siuvimo taisykles, be kurių suvokimo neliktų detalių tikslumo, nuoseklumo, tvarkos.

Dabartinėje skiautinių parodoje „Skiautinių voratinkliuose įsipynę“ darbus pristato – Violeta Puodžiukienė, Danutė Blažienė, Rasa Kezienė, Janina Šutinienė, Vilma Šalčiūnienė, Dovilė Gurkšnytė, Ramutė Tutinienė, Saulė Katinienė. Ignaliniečiams pristatomi ir dviejų parodos viešnių – Genovaitės Pivoriūnienės ir Jurgitos Paknia darbai. 

Lankytojai turi galimybę susipažinti su Ignalinos krašto skiautininkės kūriniu iš praeito šimtmečio. Įdomi ir neįprasta pagalvėlių lankstinių technika bei detalių kiekis gaminiuose taps atradimu besidomintiems moterų darbais. Giliausią meninės išraiškos forma ir jos išliekamąją vertę nusako senieji lietuvių rankdarbiai, įkomponuoti skiautiniuose ir įgaunantys naują gyvenimą. Violeta Puodžiukienė džiaugiasi sukurtais darbais ir šešiakampių, viename skiautinyje – sutalpintas didžiausias detalių kiekis, koks yra fiksuotas Lietuvoje. Tai – rekordas, bet nėra laiko jam įregistruoti…

Kruopštūs skiautininkių kūriniai tik patvirtina seną posakį, kad tūkstančio mylių kelias prasideda nuo vieno žingsnio. Nuo vienos mažos skiautelės formuojamas paveikslas, kuriame byloja dabartinio žmogaus savęs paieškos ir prikelta Tautos atmintis. 

Nuotraukos autorės ir iš „Vorės“ archyvo.