Juodkrantę į Ignaliną kuriam laikui išmainęs skulptorius Albertas Danilevičius su žmona Kristina per keletą mėnesių įsitraukė į bendruomenės veiklas. Netrukus įvairiose miesto erdvėse pamatysime pirmuosius abiejų menininkų kūrinius, o dabar užsukime į dirbtuves pasižvalgyti ir sužinoti, kaip gimsta šedevrai.

Skulptorius Albertas Danilevičius mus pasitiko rankose laikydamas labai jau neįprastą daiktą, panašų į kaukolę, ir dar… kaukiantį arba grojantį. Šis daiktas – švilpynė-kaukas – keturbalsis muzikos instrumentas. Tai autorinis menininko darbas, atsiradęs tarsi netyčia, bet labai sąmoningai. 

A. Danilevičius – skulptorius, dailės mokytojas Kuršių Nerijoje savitas erdves užpildantis meno kūriniais ir… ne tik. Neseniai valdžios palaiminimu iki pamatų nugriauta lietuviška Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla. Garsus menininkas buvo vienas iš kelių šimtų žmonių, bandžiusių sustabdyti barbariškus veiksmus, deja… 

„Norėjo užpilti pusė gintaro įlankos, kur yra istorinis draustinis. Ten buvo gintaro kasybos uostas. Visa tai tam, kad pastatytų tą butaforinį objektą. Kultūros paveldas departamentas neleido. Apsipyko Aplinkos apsaugos ministerija su departamentu. Tada Švietimo ministerija pasiūlė imti ir griauti iki pamatų 1966 m. statytą, o 2000 m. iš pagrindų restauruotą gražios architektūros mokyklą. Taigi, Juodkrantėje paliko dvi vokiečių statybos mokyklas, o savo, lietuvių, statytą – nugriovė. Tokį įspūdingą pastatą su tribūnomis lauke nušveitė. Dabar likome be stadiono, be sporto aikštyno laisvalaikiu, nei sporto salės, nei patalpų bendruomenei. Iš pradžių prieš griaudami viską žadėjo ir patalpas, ir darbo vietų, o kai nugriovė, nebežada nieko“, – sako A. Danilevičius. 

Tai ir nulėmė menininkų šeimos sprendimą kuriam laikui nutūpti Ignalinos krašte, Linkmenų seniūnijoje – kad akys nematytų, kad širdies nesopėtų. Jau daugelį metų Danilevičiai poilsiauja Ignalinos kraštuose, mat Krivasalio kaime turintys sodybą, įsitraukę į bendruomenės veiklas, o dabar, kaip jau minėta, keletui metų apsistos čia. 

Plungėje gimęs A. Danilevičius akmens apdirbimo mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, o po to Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūrą. 1994-aisiais su šeima iš Vilniaus persikėlęs į Juodkrantę, dailininkas savo gyvenimą ir kūrybą susiejo su Kuršių nerija, tapdamas šios ypatingos žemės „genius loci“ (vietos dvasios) menininku. 

Reikšmingiausia kūryba: inicijavo ir pats dalyvavo nendrinių ugnies skulptūrų simpoziumuose Juodkrantėje, Gintaro įlankoje, kurie tapo ilgamete rudens lygiadienio švente, skirta Baltų vienybės dienai. Pajūrio apsauginio kopagūbrio simpoziumo sumanytojas ir dalyvis. Juodkrantės pamario akmens skulptūrų simpoziumo dalyvis (sukurtos skulptūros „Debesys – krantas“, „Lela“). Smėlio skulptūrų simpoziumo iniciatorius. 

Kuria skulptūras iš akmens, medžio, metalo, gamtinių medžiagų – nendrių, žabų, smėlio, ledo. Įsimintini A. Danilevičiaus darbai, sukurti itin griežtą apsaugos režimą turinčiose Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijose: tvorelės ir pakyla Naglių gamtos rezervate, „Neringos krėstas“ – Tylos slėnyje, memorialinė lenta ant Tomo Mano (Thomo Manno) namo, antkapiniai paminklai etnografinėse Nidos kapinėse dailininkams Eduardui Jonušui, Vaclovui Kaminskui – Juodkrantės kapinėse, knygų nameliai – švyturiai Nidoje ir Juodkrantėje. 

Aplanko laikinumo jausmas. Skulptūros iš nendrių, šieno, šiaudų ar smėlio yra laikinos, nes skirtos sudeginti arba jas negailestingai sunaikina pati gamta. 

„Visas aplinkui yra laikina. Ir daina, ir spektaklis, ir šokis, ir mano darbai… Manau, tokius menus tveriantis skulptorius kuria ne tik menus, bet ir įvykį, kažkokį reiškinį. Jei skulptūrą teks sudegti, tai skulptorius, ko gero, galvoja, ką padaryti, kad ji paliktų įspūdį. Būna nusivylimų, kai skulptūrų nepavyksta sudeginti taip, kaip suplanuota – pasitaikė ne tos krypties vėjas ir pan. O jei suliepsnoja taip, kaip planuota, tai visi labai džiaugiasi. Degančios skulptūros susijusios su renginiais, jas daug kas pamato. Be to, lieka nuotraukos, filmuota  medžiaga. Tai pasklinda daug plačiau nei akmeninės skulptūros atvaizdai, kuriuos pamato tik vienas kitas. Taigi sukuriamas įvykis“, – svarsto menininkas. 

Taip, tarsi ir netyčia, menininkus aptiko rajono savivaldybės darbuotojai. Po pokalbio ir derybų sutarta, kad Kristina pradžiugins ignaliniečius paroda Kultūros centre, o štai Alberto laukia kitokie iššūkiai. Sudėjus savivaldybės užsakovų norus ir skulptoriaus fantazijas bei interpretacijas, suprojektuotos trys 5 m aukščio skulptūros: Boba, Vėjopatis ir Ežerinis, kurios jau išsirikiavo Palūšėje ir laukia šeštadienį vyksiančios šventės „Trauk stintelę“. 

Visą pokalbį su menininku galite pažiūrėti platformos YuoTube  kanale „Ignalinos TV“. 

Autorės ir Ignalinos TV nuotr.