Mūsų priede „Ignalinos kraštą kuriantys žmonės“ leidžiame rubriką „Pasvarstymai KITAIP“. Ignalina – nėra savarankiška planeta beribėje Visatoje. Mes visada buvome ir būsime nuo kažko priklausomi, o toji priklausomybė visada darys įtaką Ignalinos kraštui. Pasaulinių galiūnų užgaidos, judėjimas Europoje, kaitos Lietuvoje, regionų politika, o galiausiai – vietos valdžios politiniai sprendimai. Kas rytą nubudę turime suvokti, kad kol esame konkrečiame fiziniame kūne, tiesiog privalome domėtis, kas vyko ir vyksta aplink mus, idant neišeitume nežinoma kryptimi. Rubrikoje „Pasvarstymai KITAIP“ publikuosime įvairių žmonių surinktą informaciją, nuomonę apie įvykius, kurių nerasite vadovėliuose ir… 

Taip jau sutapo, kad jau keletą mėnesių vakarais nuotoliniu būdu semiuosi žinių „gidų kalvėje“, kur paskaitas veda daugeliui žinomi istorijos, architektūros, karo istorijos, maisto kultūros, gamtos bei psichologijos žinovai. Kai kurie jų yra viešėję ir Ignalinos viešosios bibliotekos bei Aukštaitijos nacionalinio parko rengiamuose projektuose. Tai ir doc. dr. Liudas Jovaiša, prof. dr. Rimvydas Laužikas, Marius Čepulis bei kiti. Šitoje žinių kalvėje ir išgirstu dalykų, kurių kol kas nerasite kitur, bet turima informacija su džiaugsmu pasidalinsiu ir su jumis. 

Lina 

ANTANAS SMETONA – IŠDAVIKAS AR DIDVYRIS? 

Vasario 16-oji. Diena, kai pagerbiam nepriklausomybės akto signatarus, valdžios galvos iš aukštų tribūnų rėžia pakiliai banalias kalbas, mes visi pasidžiaugsim laisvę atnešusia diena. Prisimename arba ne ir Antaną Smetoną. Nors gal geriau ne, jis juk „diktatorius, fašistas, bailys, per upelį – op!“ (ir tai sugalvota istorija, pramanas – L.R. pastaba).

„Ar galima tokiems statyti paminklus!? Žinoma – ne!“ –  žinomi veidai balkonuose ir studijose kartos bolševikų paliktas ir galvose instaliuotas tezes bei naratyvus.

Smetona diktatorius? 

Fašistas? 

Bailys?

Ar tikrai? Ar gerbiami kalbėtojai žino, kad Antanas Smetona – pirmasis ir ko gero vienintelis ano meto Europos valstybės vadovas, kuris metė iššūkį Hitleriui ir pradėjo pirmąjį nacių teismą Lietuvoje. Maža to, kad buvo teisiama kone 1000 nacių, rengusių valstybės perversmą, Smetonos sistema nuteisė keturis jų MIRTIES BAUSME. Viešai. Matant ir žinant Hitleriui. Ar tai buvo drąsus žingsnis? Be abejo. Lietuvai tai kainavo ekonomines sankcijas, lietuvių draugijų pogromus Vokietijoje, vokiečių kariuomenės telkimą prie Lietuvos sienos. Sušaudyti nuteistiems naciams bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, tačiau tai nepakeitė Smetonos požiūrio į nacius, kaip beje ir į žydus. Lietuvoje buvo „Žydų reikalų ministerija“, o Smetona buvo vadinamas „Žydų karaliumi“.

„Galbūt“, ginčysis iki pasiutimo „užsibuginę“ urapatriotai, „bet Smetona niekaip neįsipaišo į demokratinių valstybių prezidentų gretas“. Okei. Nepaišykime. Tačiau nesitaškykime emocijomis, nes diskusijos, kurios vyksta pakilus kraujo spaudimui – bevertis laiko gaišimas. Pamėginkim į šį ideologinį mūšio lauką pažvelgti užsidėjus platesnio kampo akinius. 

Taip, antrąkart Antanas Smetona atėjo į valdžią ginkluoto perversmo būdu. Tačiau tam, kad teisti prezidentą, privalom pamėginti suvokti tą laikmetį ir aplinkybes, kuriose virė istoriniai įvykiai.

Pirmiausia – faktas tas, jog pats nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas tyliai, grupelės žmonių, nepalaikant ir net nežinant užsienio valstybėms ir savaime aišku, patiems nesamos Lietuvos gyventojams. Valstybės nebuvo. Sienų nebuvo. Nebuvo net buvusios valstybės gairių (nes valstybės kūrimas nebuvo LDK ar ATR pagrindu). Piliečių nebuvo. O ir tie būsimi piliečiai buvo gerokai kitokie, nei mes šiandien. Lietuvoje gatvių užrašai, dokumentai, vietinių savivaldybių posėdžiai vykdavo ir buvo rašomi net penkiomis kalbomis: rusų, lenkų, vokiečių, žydų ir lietuvių. Miestuose dar porą dešimtmečių prieš nepriklausomybės paskelbimą lietuviai sudarė absoliučią mažumą: 1896-aisiais Kaune gyveno arba save lietuviais laikė tik šeši procentai gyventojų. Didžiumą, daugiau kaip 35 proc., sudarė žydai, beveik 26 proc. – rusai. Vilniuje 1897-aisias gyveno dar mažiau – tik 2 proc. lietuvių. Nenuostabu, kad savivaldybių tarnautojai anuomet kalbėdavo penkiomis kalbomis, daugiausia – ne lietuvių. 

Lietuvio piliečio, valstybės šeimininko, kaip ir pačios Lietuvos valstybės koncepcijos, kaipo tokios iš viso nebuvo, tiksliau ji dar tik formavosi. XIX–XX a. sandūroje Europoje ėmė formuotis tautinės valstybės, kas palietė ir buvusios LDK tautas. Šeimų nariai anuomet net pykdavosi, kokią tautinę tapatybę pasirinkti. Garsaus gamtininko Tado Ivanausko šeimoje vienas brolis nutaria, jog jis bus baltarusis, kitas – lenkas, o Tadas apsisprendžia būti lietuviu. Kad išvengtų konfliktų, šeima prie stalo kalba prancūziškai. 

Ir štai tokioje tautų ir kalbų maišalynėje atsiranda šiandieninės Lietuvos projekto autoriai, tarp kurių – Antanas Smetona. Eruditas, intelektualas ir inteligentas. Žmogus, kuris mokėjo septynias kalbas! Vertė Platono raštus iš senosios graikų kalbos. Smetona – vienas ištikimiausių tautinės valstybės kūrėjų, beveik visą gyvenimą laikęsis linijos, jog lietuviu galima laikyti tik tą žmogų, tik tą pilietį, kuris kalba lietuviškai. Smetona – vienas tų, kuris uoliausiai pradėjo penkiakalbio krašto įlietuvinimo darbus. 

Nebūkime naivūs, manydami, kad viskas sekėsi puikiai, kad diktatorius trenkė kumščiu į stalą ir visi staiga ėmė kalbėt dabartine bendrine lietuvių kalba. To nebuvo ir būt negalėjo. Mes neturėjom nieko panašaus, ką dabar girdime per televizorių ar iš seimo posėdžių salės. Daugelio ir beveik visų žodžių, bei sąvokų iš viso nebuvo! Visus žodžius reikėjo sukurt, sugalvot, pritaikyt, pakeist, sulietuvint. Tokiu būdu burmistras tapo meru, sierčikai – degtukais, buvo sulietuvintos savaitės dienos – nedelia, utreniks, sereda, četvergs. Tam darbui prireikė titaniškų pastangų. A. Smetona suprato, jog tautiškumo ateitis – vaikai. Todėl suredagavo ir išleido daugybę mokyklinių vadovėlių vaikams. Juk anuomet vadovėlių lietuvių kalba taip pat nebuvo. Nei vieno! 

VISKĄ REIKĖJO SUKURTI NUO NULIO.

Nemanykim, kad šis įlietuvinimas vyko sklandžiai. Dar 1928-aisiais žmonės skundėsi, kad Kauno savivaldybėje su valstybės tarnautojais sunkiai susikalbėsi lietuviškai.  Tai, vadinasi, Smetona buvo idealus valstybės vadovas? 

Be abejo – ne. Jis pirmiausia buvo žmogus, mūsų tautietis, su visomis jam būdingomis ydomis ir silpnybėmis. Be abejo, kad Smetonos valdymo metu, įsisiautėjo valdininkija, trūko laisvių, demokratijos, tačiau ir Europa buvo ne tokia, kaip šiandien. Vakaruose – hitlerinė Vokietija, Rytuose – sovietai, pašonėj – rusų karas su Suomija. Neramūs laikai. Nedemokratiški. 

Ar reikėjo Smetonai elgtis kitaip? Neemigruoti? Klausimas retorinis. Ar teisinga būtų, jog prezidentą būtų kankinę ir galbūt palaužę sovietų budeliai? 

Taip, galinga Lietuvos kariuomenė nepasipriešino. Taip, valdžia išsilakstė. Taip, atsirado išdavikų. Taip, vietoj karininkų į mūšį už Lietuvą turėjo stoti paprasti kaimietukai, mokytojai, kurie nebūtinai garbino Smetoną, greičiau priešingai. 

Taip, galbūt galima Smetoną visu tuo kaltinti, tačiau tai nei kiek nesumenkina jo nuopelnų. 

Ar reikia Antanui Smetonai paminklo? Be abejo. Ir kuo greičiau. Kaip ir visiems mūsų valstybės vadovams – ir didiems, ir mažiau didiems, ir geriems, ir silpniems. Jie yra mūsų visų praeitis, mūsų klaidos, mūsų silpnybės, mūsų baimės – baimė prarasti valstybę, baimė prarasti gyvybę – jie esam mes. 

Ir jei mes išsižadam savo lyderių – mes išsižadam savęs. 

Jeigu dar skaitote, tai jums nekilo klausimas, koks šio straipsnio tikslas. Jūs mąstote savarankiškai ir šiandienines, ir istorines asmenybes priimate vienodai, nekaišiojate į stalčius ir jų nerūšiuojate kaip kokių šiukšlių.

Jūs nesivadovaujate emocijomis ar svetimomis šarikovų primestomis nuomonėmis.

Daugelis sako „pritariu tam, pritariu šitam“. O kas sakė, kad iš viso kam nors reikia pritarti? Gal tas, kuriam pritariame yra paskutinis glušius ir analfabetas duotuoju klausimu? 

Nustokime manyti ir pritarti. Pradėkime žinoti. Pradėkime nuo to, kad apie Smetoną ir daugelį kitų, buvusių ir esančių, tiesą pasakius, dažniausiai mes žinome labai ir labai mažai.