Valstybė pradeda augti ir skleistis šeimoje. Motinos žodžiuose, dainose, darbuose ir Tėvo mokymuose, patarimuose, parėdymuose. Kokias turime šeimas, tokią turime ir Valstybę. Šiais metais Lietuvos valstybės atkūrimą Ignalinos viešoji bibliotekos bendruomenė šventė visą savaitę. Vyko susitikimai, skaitymai, pokalbiai, koncertai. Šventinę savaitę vainikavo senojo verpimo amato, atgimstančio moderniame pasaulyje prezentacija, kurią vedė verpimo kultūros puoselėtoja Monika ŠIMONĖLĖ. 

Kodėl verpimas? Reginį pristačiusi bibliotekininkė Laima Andrijauskienė vienu sakiniu priminė, kad verpimo kultūra – tautinės valstybės formavimosi būdas per šeimos tradicijas. Pasak L. Andrijauskienės, aplinkybės taip susiklostė, kad mūsų valstybei teko įveikti daug išorinių įtakų, bet mes neišvengėme savotiško vakuumo, kai senoji karta beišeinanti, ar net išėjusioji, vidurinioji – dėl tų pačių įtakų, užmetė ir apleido tėvų mokymus, todėl augantis jaunimas, net ir norėdamas, nebeturi iš ko namuose perimti šį ypatingą amatą. 

Anksčiau kaimo žmonės augino avis, sėjo linus, kanapes, o ilgais rudens ir žiemos vakarais patys prisiverpdavo siūlų. Būta papročio patinkančiai merginai dovanoti dailiai išdrožtą verpstuką. Verpimas dovanotu verpstuku reikšdavo tylų sutikimą tekėti.

Kvietusi prisileisti prie vilnos, verpstuko, ratelio ir siūlo, Monika atskleidė daugybę vilnos paruošimo paslapčių ir papasakojo tradicijų, susijusių su verpimu. 

„Žmogus mokėjo verpti jau akmens amžiuje. Seniausias verpimo būdas – pluošto sukimas pirštais. Taip verpė daugelis pasaulio tautų. Vėliau žmonės sugalvojo pirmąjį verpimo įrankį – verpstuką. Tai plonėjantis apvalus pagaliukas ir ant jo užmautas smagratis iš molio, akmens ar gintaro arba išpjautas iš to paties medžio gabalo. Mano verpstukai – meistro Egidijaus Virbašiaus pagaminti pagal seniausią Švenčionių krašte rastą pavyzdį. Verpstukai gaminami iš įvairaus medžio ir buvo naudojami pagal moters emocinę būseną, įvykius šeimoje. Jei įvyko laidotuvės ar koks kitas liūdnas įvykis, moteris „apsivalo“ verpdama drebuliniu verpstuku, o norėdama gauti geriausios moteriškos energijos, į rankas ima liepos verpstuką. Visame kame buvo ir yra prasmė. Seniau žmonės nieko nedarė bet kaip. Buvo paisoma simbolių, reikšmių, kurie generavo energiją“, – teigė verpėja. 

Mokymų dalyviai išgirdo ne tik labai įdomių, šeimose puoselėtų tradicijų, bet ir patys savo rankomis išbandė verpstuko apsukrumą, susipažino su įvairiais vilnų pluoštais, verpimo būdais, o kai kas ir ratelį pasukti spėjo. 

Daugėliškio krašto verpėja Genutė atvyko su savo rateliu, tačiau ir ji išgirdo net ir jai negirdėtų dalykų apie vilną, jos paruošimo būdus. Žinomos bendruomenės narės Zofija Laurinėnienė ir Olia Kajėnienė sakė vaikystėje taip pat daug verpusios rateliais, bet visada domisi kitų turimomis žiniomis, lygina, ieško ir visada atranda. Mažuosius smalsuolius prisijaukinti verpstuką mokė Monikos dukra Liepa Jankauskaitė.

Savo pirmąjį siūlą susiverpė ir bibliotekininkė  L. Andrijauskienė, labai bijojusi net verpstuką paimti į rankas. Visi, kas norėjo – praturtėjo žiniomis. 

Monika iš kitų verpimo kultūros puoselėtojų išsiskiria tuo, kad turėdama gamtinį ūkį, švariais pašarais ir laisvai augina veislines avis, ožkas, šunelius, kurių vilnas paskui pati pasiruošia, susiverpia, o tada jau mezga arba audžia ir sudėvi pati arba įvykdo pageidaujančiųjų užsakymus turėti kokybišką daiktą tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse. Tai – jos gyvenimo būdas, ji dalinasi tuo, ką pati „išgyveno“ nuo pirmo karto prisėdus prie ratelio, iki dabar – kai jau sukuria kokybišką produktą. 

Monika įsitikinusi, kad turėdamas gebėjimų ir žinių, turi būti dėkingas už jas ir būtinai su džiaugsmu perduoti: pirmiausia – vaikams, o paskui – kitiems. „Verpimo paslapčių mokaisi visą gyvenimą, kuo daugiau verpi, tuo labiau jauti, koks tai neišsemiamas kūrybos ir džiaugsmo šaltinis“, – sakė verpimo kultūros puoselėtoja. 

Autorės nuotr.