Skip to content

Apie pavergėjus ir pavergtuosius.

Algimantas MILAŠIUS

Skaitau 8 metų senumo įrašą savo dienoraštyje ir stebiuosi (stebiuosi!), kad tai, ką tuo metu parašiau, be jokių išlygų tinka ir šiai dienai.

Klausydamas radijo ir žiūrėdamas televizijos laidas, matau, kad kai kurie žmonės koneveikia Lietuvą ir viską Lietuvoje. Pastoviai Lietuvą juodinančias mintis reiškia kaskart į radiją ar televiziją skambinanti kažkokia Angelė iš Radviliškio ir Marytė iš Ignalinos.

Štai šiandien (2014-01-26), vykstant radijo laidai apie įvykius Ukrainoje, kur lietuviškai kalbantis Ukrainos rašytojas pasakojo apie Maidano mitingus ir prezidento Janukovičiaus parsidavėliškumą, iš Ignalinos paskambino minėta Marytė ir pradėjo oponuoti rašytojui. Tiksliau, ji ne tiek oponavo rašytojo mintims, kiek reiškė nepasitenkinimą tuo, ką per pastaruosius metus pasiekė Lietuva.

Kaip ir paprastai, tokios „marytės“ nemato to, kas yra teigiama. Jos išsirenka vien tik tai, kas yra negatyvu ir tuo pagridu pradeda, kaip sakoma, „viską dėti į šuns dienas“. Taip buvo ir šiuo atveju – Marytė pasiūlė rašytojui bent trejetą metų pagyventi Lietuvoje ir pačiam pamatyti, kaip jaunimas palieka savo kraštą, kaip žmonės nenori būsimo euro įvedimo, pačiam pamatyti, kaip sakė Marytė, mūsų varganą kasienybę. Marytė leido suprasti, kad dėl visų šitų vargų kalti yra tie, kurie sugriovė Sovietų Sąjungą.

Prisipažinsiu, man buvo labai nesmagu klausytis „Marytės“ išvedžiojimų, tuo labiau, kad ji savo asmeninę nuomonę reiškė viską apibendrindama ir tarsi visos Lietuvos žmonių (taigi, ir mano) vardu. Buvo netgi mintis paskambinti į radijo laidą ir kalbėjusį Ukrainos rašytoją kažkaip atsiprašyti.

Tačiau mano didžiam pasitenkinimui tą padarė kitas, kaip jis prisistatė – „paprastas, logiškai mąstantis“, žmogus, vardu Bronius (taip pat iš Ignalinos). Jis paskambino į radijo laidą ir, arsiprašydamas ukrainietį, pradėjo oponuoti anksčiau skambinusiai Marytei. Taigi, sakė Bronius, iš Lietuvos, o taip pat ir iš Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos žmonės iš tikro emigruoja. Bet emigruoja gi jie tai ne į Šiaurės Korėją, net ne į Rusiją, Kubą ar į kokį kitą komunistinį rojų. Emigruoja jie į Angliją, Airiją, Vokietiją ar į Skandinavijos šalis – ten, kur komunistai nevaldo ir niekada nevaldė. Taigi, kodėl tie emigrantai veržiasi ten, kur komunistų nėra, klausė Marytės Bronius.

Manau, kad gal ir kitiems kartais kyla klausimas: iš kur imasi tokios marytės ar angelės? Jei kalbėčiau apie save, tai savęs aš taip pat nelaikau tokiu, kuriam Lietuvoje viskas patinka. Bet gi, mielieji, jei aš kurioje nors vietoje ir nepritariu žmonai, tai dar visai nereiškia, kad ji bloga moteris. Jei Lietuvoje ir daroma kažkas ne taip, tai dar nereiškia, kad čia reikia įgyvendinti Rusijoje ar kokiame nors komunistiniame „rojuje“ egzistuojančią tvarką.

Kita vertus, gal nereikia per daug ir stebėtis, kad maryčių ir angelių tipo žmonės visada ir visur egzistuoja. Kažkada yra tekę skaityti, kad kai kurie pavergtų tautų žmogėnai visiškai perima jų pavergėjų ideologiją, pažiūras, elgesį. Tame skaitinyje tokie atvejai buvo net ir moksliniais terminais (dabar tų terminų neprisimenu) įvardyti. Bet kuri okupacija, bolševikinė ar nacistinė, siekia sugniuždyti tautos valią, iš vidaus išsprogdinti jos dorovines nuostatas, sužlugdyti gebėjimą blaiviai mąstyti. Maryčių ir angelių postringavimai liudija, kad okupantams atskirais atvejais tai pavyksta padaryti.

Mane žavi britų laikysena Antro pasulinio karo metais, kada jie vieningai priešinosi galimai nacių invazijai. Tačiau jei britams nebūtų pavykę atremti nacių, Robertas Petrauskas apie šį karą savo knygoje pateikia ir kitokią nukariautųjų tautų elgesio charakteristiką, ir, manau, kad jis yra teisus taip manydamas:

(…) Jeigu 1940 m. Hitleris būtų užėmęs britų salyną, ko gero, būtų paaiškėję, kad tarp užkariautųjų, kaip ir visose kitose okupuotose šalyse, toli gražu ne vien iki galo pasiryžę priešintis partizanai ir pasipriešinimo veikėjai. Bet yra ir kolaborantų, o didžiausią dalį sudaro tylūs stebėtojai ir prisitaikėliai (Robertas Petrauskas. Lemtingi sprendimai. Antrasis pasaulinis karas. Antra knyga, 34 psl., Vilnius, Tyto alba, 2013).

Šią Petrausko knygos citatą pateikiau todėl, kad manau, jog minėtos marytės ir angelės yra, tiksliau – buvo, ne kokie nors buvę partizanai ar kovotojai už savo šalies laisvę, o paprasčiausi prisitaikėliai, kuriems okupantas suteikė jiems suprantamas ir pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Okupantas jiems buvo „užtikrinęs“ tam tikrą „gerbuvio“ lygį, kurio, išvarius okupantą, jie neteko. Jie turėjo „nemokamus“ mokslą, medicininį aptarnavimą, kažkokias skurdžias socialines garantijas ir gal dar kažką. Todėl marytė ar angelė tegul atsako į klausimą, kodėl jaunimas važiuoja ne ten, kur ir dabar tie išvardyti dalykai yra nemokami?

Beje, kartais tenka girdėti, kaip savo kraštą dėl korupcijos ar kitų blogybių koneveikia ir tarsi išsilavinę žmonės. Neteigiu, kad tos blogybės kaip nors puoštų mano šalį, tačiau kai kada matau, kad tas kai kurių žmonių burnojimas praranda padorumo ribas. Tokiais atvejais man vis norisi pasakyti: mielieji, komunistinės nomenklatūros privilegijos buvo neprastesnės. Su nomenklatūra nebuvo galimybių bylinėtis teismuose ar kaip nors kitaip teisybės ieškoti. Skirtumas tas, kad tuomet apie tai nebuvo garsiai kalbama ir rašoma. Kritikuoti buvo galima tik valytoją ar šaltkalvį, kurie blogai atlieka savo darbą.

„Voltaire“, Youtube nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje