Prieš pat Rusijos agresiją žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kuriuose kai kurie Lietuvos politikai buvo vadinami kolaborantais. Kitaip tariant, tais, kurie progai atsiradus važiuotų į Maskvą parvežti Putlerio saulės. Ir tokios išvados buvo daromos iš politikų, „raminančių“ tautą, esą Rusijos valdovas yra geras žmogus, o tie, kurie šneka apie būsimą karą ir būtinybę rengtis šalies gynybai, tik be reikalo gąsdina žmones. 

Pasipiktinimo buvo daug. Tiesą sakant, jo turėjo būti daugiau, bet nespėta: Ukraina buvo užpulta. Balsai politikų padangėje staiga pasikeitė. Nekalbu apie visokio plauko kovotojus su Sorošu ir kitais pasaulio engėjais „feisbuke“, ten tonas nepasikeitė, bet bent jau viešai „normalūs“ politikai pradėjo kalbėti visiškai kitaip, negu dar neseniai.

Gal verta prisiminti, ką jie tada kalbėjo? 

Skaitau prieš mėnesį (sausio 25 d.) Delfi paskelbtą straipsnį, pavadintą „Opozicijos atstovai: valdantieji savo pareiškimais apie galimą karą sąmoningai siekia įbauginti visuomenę“. Cituoju: „Jie (opozicija – A. N.) taip pat įsitikinę, kad eskaluojant karo temą yra bandoma nukreipti gyventojų dėmesį nuo kitų aktualių vidaus politikos problemų“.

Daugiausiai šia tema pasisakė socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas Gintautas Paluckas. Kalbėdamas Eltai, kaip cituoja Delfi, jis siūlė valdantiesiems „tiesiog nustoti karksėti“: 

„Kalbant apie realybę, jos, aišku, nereikia ignoruoti, reikia viską matyti ir blaiviai vertinti, bet kalbant apie tai, ką daro kolegos konservatoriai dabar, tai yra karksėjimas. Tiesiog man susidaro įspūdis, kad tas kalbėjimasis yra mėgavimasis situacija. Ir taip, kaip aš girdžiu, kaip kartais pasisako tiek ponas Arvydas Anušauskas, tiek ponas Gabrielius Landsbergis, tai man susidaro toks įspūdis, kad jie tiesiog labai nusiviltų, jeigu nebūtų jokio didesnio konflikto“, – šnekėjo G. Paluckas.

Iš kitos pusės, G. Palucką galima suprasti: iš partijos vedlių jį ištrenkė, kaip dar kitaip atkreipsi į save dėmesį? Tik būdamas „kairesnis“ už visus kairiuosius.

Į tą pačią dūdą, kaip ir socialdemokratai, tada pūtė ir „valstiečiai“. Tai pas mus Ignalinoje jie sugyvena kaip šuo su kate, o Seime – kaip du katinėliai (kol morčius, tai yra, rinkimai, nepriartėjo). Tame pačiame straipsnyje cituojamas „valstiečių“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Jo nuomone, galbūt gąsdindami žmones valdantieji bando nukreipti visuomenės dėmesį nuo kitų vidaus politikos problemų. 

„Atsakymas yra toks: kuo labiau išgąsdinti tautą, tuo mažiau tauta prisimins apie didėjančias kainas, energetiką, šildymą. Galų gale, jeigu kažkas išeis į gatvę protestuoti, tada pasakys: čia jau grynai prorusiškos jėgos“, – tokia cituojama R. Karbauskio nuomonė.

Ir toliau R. Karbauskis: „Kad ir kaip rėktų kas iš mūsų atstovų, realiai pati karo grėsmė yra sumažėjusi, nes vis dėlto jau prasidėjo kalbėjimas, derybos“. 

Ir žinok, žmogau, kaip ten tada buvo: ar politikai tikrai taip manė, ar šitų reikalų jie neišmanė, ar tiesiog jiems reikėjo sumenkinti politinius oponentus. Bet kokia kaina… 

Čia gali tik spėlioti, įdomu, kad niekas dabar apie tai nebešneka. Praėjo vos mėnuo, ir karas Ukrainoje smarkiai pakeitė ir opozicinių partijų retoriką. 

Tiesa, G. Palucko pasiaiškinimų ar pasiteisinimų niekur nemačiau, bet tokių tikėtis turbūt neverta. Jam. ko gero, belieka vienas kelias: į Paleckio partiją, nes „normaliems“, vakarietiškiems socialdemokratams su tokiais kaip jis būtų nepakeliui.

Užtat dabartinė socialdemokratų vedlė Vilija Blinkevičiūtė jau neprieštarauja ir išlaidų gynybai didinimui, ir ragina visokeriopai padėti Ukrainai. R. Karbauskis paskelbė, kad jo įmonės nutraukia ryšius su Rusijos verslu. Tad būkime geranoriški ir pasakykime: nėra Lietuvoje tokių, kurie dabar važiuotų į Maskvą. Bent tarp iškilesnių politikų. Apie „intelektualus“ nešneku, tarp jų, kaip ir prieš septynis dešimtmečius, tokių atsirastų. 

Vis dėlto svarstymai, kas šiais laikais važiuotų Putlerio saulės, o kas ne, veikiausiai yra bereikalingi. Niekas nevažiuotų, nes niekas nekviestų. Ne tie laikai, kaip parodė karas Ukrainoje, „išvaduotojai“ ateina nekviesti.