Jeigu žmogaus negins jo dvasia, tai jokie technikos stebuklai neapsaugos nuo karo, sunaikinimo. Karas visada pirmiausia kyla žmogaus viduje – sakė poetas Justinas Marcinkevičius. Aušta neramus pavasaris Europoje ir karo nerimu alsuoja visas pasaulis. Žmonija negali atsitokėti, kad vėl krinta artilerijos sviediniai ant civilių objektų, staugia sirenos, šimtai karo pabėgėlių tvindo kelius, šeimos paskutinį kartą fotografuojasi drauge ir, palydėję į saugesnes teritorijas artimuosius, Ukrainos vyrai grįžta ginti savo Tėvynės. 

XXI a. karo žiaurumai bado pasauliui akis ir, kol kas, mūsų humanizmas nepajėgus sustabdyti didžiosios diktatorių beprotybės. Lietuva kalba, netyli ir Ignalinos krašto žmonės, skaudžiai išgyvenantys Europos tautų dramą. 

„Sunku suvokti, kas vyksta, sunku suprasti beprasmiškumo, žiaurumo ir nežmoniškumo mastą ne tik prieš užpultą Ukrainą, bet ir prieš rusų tautos žmones, kurie yra siunčiami į mirtį. Didžiuojuosi ukrainiečių Tauta ir jos Lyderiu. Tikiu šia Tauta bei pasitikiu Europos bei pasaulio vadovų sąmoningumu“, – sako Ignalinos savivaldybės Švietimos ir kultūros skyriaus vedėja Gražina MACKONIENĖ.

„Tikrai niekada netikėjau, kad karas įsiplieks XXI a. Europos viduryje. Sunku net rasti tinkamų žodžių savijautai apibūdinti. Baisiausia, kad karas visada skaldo visuomenę, ne išimtis ir šis. Socialiniuose tinkluose kasdien tenka skaityti ne vien Ukrainą palaikančiųjų mintis. Žinoma, visada turime turėti galvoje, kas iš kokių šaltinių semiasi informaciją. Ypač tai aktualu neretam rusakalbiui, kuris lietuviškų kanalų nežiūri ir dažniausiai gyvena savo informaciniame burbule. Tačiau nė vienas šaltinis negali paneigti fakto, kad ne Ukraina užpuolė Rusiją. Tad ką ir nuo ko gina Rusija, Ukrainos teritorijoje apšaudydama gyvenamuosius namus, mokyklas, vaikų darželius?

Retorinis tai klausimas, bet atsakymas į jį, deja, tik liejamas abiejų šalių kraujas. Ukraina sulaukė didžiulės tarptautinės paramos, nes ji gina savo laisvę ir demokratijos vertybes. Daugybė žmonių visokiais įmanomais būdais palaiko šią šalį ir jos žmones. Baisus nerimas ne tik dėl kariaujančių savo vaikų, bet ir dėl kitų artimųjų gyvybių kausto ukrainiečius. O kaip jaučiasi ir ką išgyvena rusų karių motinos? Nemažai jaunuolių juk buvo paimti esą į pratybas ir staiga jie turi nukreipti ginklus ne į dirbtinius taikinius, o į kaimyninės tautos žmones! Ar jų gyvybės nėra vertybė?

Karas nėra žaidimas. Ir tik žmonių vienybė bei susitelkimas XXI a. gali parodyti grasintojams, kad jie rizikuoja likti vieni su savo agresija šiame globaliame pasaulyje“, – sakė Nijolė KERAITIENĖ, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytoja.

„Pasaulį tvarko Kūrėjas. Jis niekada nepalieka mūsų be priežiūros. Žmonijos istorija tik patvirtina, kad TEISUMAS niekada nemiršta. Aukščiausias gyvybės srove įkvepia kiekvieną ir palaiko, kiek tik gali. Ir Biblijoje, ir Korane aprašoma, kaip prieš 3 tūkst. metų Mozė išvedė izraelitus iš Egipto, o juos vijosi faraono kariuomenė. Aprašoma, kad Raudonoji jūra prasiskyrė, jie saugiai perėjo, o vėliau vandenys vėl užsivėrė ir jų persekiotojai nuskendo. Naujų diktatorių laukia toks pats likimas. Naujieji faraonai, įsikūniję stalinai ir hitleriai, pasmerkti savo aklume ir nutolime nuo Aukščiausio įstatymų. 

Dabartinėje sudėtingoje situacijoje vėl atgimsta Tikėjimas, Viltis, Meilė. Žmonija jungiasi į vieną didelį šviesos srautą, kuriame skamba malda, organizuojama visa įmanoma pagalba Ukrainai ir šviečia tikėjimas Aukščiausiu teisingumu. Dievas daro savo darbą, ateina nauja era ir visuotinis pasaulio prabudimas“, – mano Darželių k. atsiskyrėlis Martynas Gintautas MACKONIS.

Jokios asmeninio gyvenimo dramos negali užgožti didžiosios šių dienų tragedijos, vykstančios Ukrainoje. Pasaulinių karų istorijos dešimtmečiais liudijo žmogaus gyvybės svarbą ir sakralumą, mokė mylėti artimą, skatino žmoniją pakilti aukščiau virš žudymo mechanizmų beprasmybės. Deja… Technologijos nukeliavo į priekį, o grobuoniška diktatorių sąmonė neištirpo laike ir nepasisėmė išminčių patyrimo. Vis atgimstantis devyngalvis genocido slibinas grįžta naujose vietose, reikalaudamas nekaltųjų kraujo duoklės, naujų teritorijų ir sosto. 

Mama dažnai kartodavo, kad laiminga mūsų karta – nemačiusi karo baisybių ir nepatyrusi jo atneštų praradimų skausmo. Bet istorijoje materializavosi patys absurdiškiausi ir sveiku protu nesuvokiami scenarijai. Vieno žmogaus godumas ir dar neįvardijamos savybės ašarų pakalne pavertė ukrainiečių ir rusų kareivių Motinų gyvenimus, tūkstančiams šeimų sugriovė kurtą tikrovę, visą pasaulį pastatė prie Trečiojo pasaulinio karo slenksčio. 

Žuvusių karių skaičiai tiek Ukrainos, tiek Rusijos armijose kelia siaubą suvokiantiems realybę, kurios neištrinsi, tai ne kompiuterinis žaidimas, jai neduota devynios atsarginės gyvybės. 

Pasaulio visuomenė privalo vienytis prieš išprotėjusį monstrą. Dauguma Rusijos intelektualų jau pasmerkė grobuonišką karą, kuriame tikrai nebus laimėtojų, nebus pasaulinės šlovės, o skaudūs praradimai akivaizdūs dabar. 

Palaikykime, kuo galime, brolius ukrainiečius, kovojančius už savo Tėvynę – humanitarine pagalba, malda ir kuo tik įmanoma tokioje situacijoje. Deja, žmonijos istorija rašoma brangiausia kaina – žmonių gyvybėmis, kurių praradimai paliks neužgydomus randus Europos kelyje.