Skip to content

Mažoji prosenelio „mokytoja“ atvėrė jai patikėtas Kūrėjo paslaptis

,,Labai ilgai į knygas leidžiančius poetus-mėgėjus žiūrėjau gana skeptiškai ir sakiau, kad pati to niekada nedarysiu, bet… Su metais vis labiau ėmė smelktis mintis, kad mano užrašyti žodžiai – tai ne mano nuopelnas, ir jei man juos Dievulis padiktuoja, tai aš negaliu to laikyti tik sau. Jie kažkam skirti, kažkam gal bus reikalingi… Mano eilėraščių yra išspausdinta Alytaus ir Ignalinos krašto poetų rinktinėse. Na, o pirmąją knygą – didelę, gražią ir vienetinę – 40-mečio proga parengė mano draugės ir bendradarbės, sudėję visus, net ir vaikiškus eilėraščius. Už tą didelį darbą esu labai dėkinga. Pagalvojau, kad kitam jubiliejui knygą išleisiu pati. O kodėl gi ne? Tegul tai bus dovana sau ir mylimiems žmonėms…“, – sakė žinoma ignalinietė Lina KOVALEVSKIENĖ, penktadienio vakarą leidusi pasisemti gerumo ir šilumos jos knygos „Dovanotos akimirkos“ pristatymui skirtoje popietėje. 

Linos Kovalevskienės (Kurmanavičiūtės) dosjė

Gimė 1972 m. vasario 7 d. Alytuje, mokėsi Vidzgirio vidurinėje mokykloje. 1991–1997 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Nuo 1998 m. su šeima gyvena Ignalinoje. Keletą metų dirbo Vilniuje ir Ignalinoje lietuvių kalbos mokytoja, žurnaliste. Nuo 2005 m. – Ignalinos rajono savivaldybėje, atstovė ryšiams su visuomene. Daugiau nei 20 metų rengia reportažus Ignalinos televizijos informacinei laidai. Rajono literatų klubo ,,Lelija“ narė, Ignalinos parapijos Carito, Vilniaus šeimų centro savanorė.

Per kelis dešimtmečius Lina su vyru Olegu užaugino dukrą Miglę ir sūnų Matą. Tačiau ji užaugino ir dalį mūsų miesto istorijos. Dėdama žodį prie žodžio ji užrašė daugybę šio krašto istorijų, sudėliojo įdomių žmonių likimus į savo kūrinius: straipsnius, eiles. Ji įsiliejo į Ignaliną visa širdimi ir tapo neatsiejama jos veido dalimi. 

Vaikystės takeliais

Sakoma, kad žinodamas žmogaus vaikystę, turi galimybę geriau pažinti žmogų. Daugelis viduriniosios kartos atstovų vienas kitą tarsi supranta iš pusės žodžio, pasakyto laiku ir vietoje. Kai Lina pasakojo apie savo vaikystę, jos klausantys šypsojosi ir net susižvalgę pašiušendavo kits kitam, esą Lina žodis į žodį perpasakoja jų prisiminimus. Ir tikrai, daugelis mūsų mėgdavo su kokiu laidu striksėti priešais veidrodį ir mėgdžioti radijo bangomis aidinčių dainų žodžius, susidėję kalnus knygų, kaip teta Beta prieš laidą „Labanak, vaikučiai!“, pristatinėti įsivaizduojamiems žiūrovams, o paskui mažoje lentoje ar ant kokio kartono rašinėti įvairias užduotis ir vaidinti mokytojus. Lina, augusi pas senelius, žaidė tokius pat žaidimus ir gyveno tokį patį nuostabų vienišo vaiko gyvenimą, suformavusį ją tokią, kokia ji šiandien yra. 

Kai daugelis džiaugėsi Linos, kaip meniškos sielos gebėjimais, jos vyras Olegas švelniai ironizuodamas patikino žinąs šiek tiek kitokį meniškos sielos veidą. „Meniška siela tai – iškūpėję puodai, pamiršti raktai, neužrakintos durys ir… galėčiau vardinti iki begalybės. Bet tuo pačiu aš labai džiaugiuosi, kad aš būtent su ja jaučiuosi saugus. Jeigu ne Lina, aš šiandien nebūčiau toks, koks esu“, – sakė Olegas. 

Knyga „Dovanotos akimirkos“

Žydinčiais medžiais pasipuošusi Linos knygelė sutalpino savyje visą Kūrėjo tobulai sukurtą Ignalinos kraštą. II knygelės dalyje Eilėraščiai ir paveikslai – graži draugystė ir meniška giminystė. Nors tai skirtingų meno rūšių kūriniai, besiskiriantys raiškos priemonėmis, tačiau jie turi daug bendrų sąsajų, kurias galima įžvelgti. Tai subjektas, metafora, spalva, forma, kontrastas, erdvė, laikas… Vaizdas pagimdo žodį ir žodis atkartoja vaizdą, dovanodamas jam naują gyvenimą poezijoje. Vieną jų čia pateikiame ir Jums, mieli skaitytojai. 

Knygelėje yra ir atskiras skyrius „Po Dievo žvilgsniu…“ Linai sąmoningai pacitavo mintis iš knygos „Dievo rankose“: ,,Iš tikrųjų mintis apie Amžinybę ir Dangų daugeliui yra svetima. Šiuolaikiniam žmogui tai atrodo taip nerealu. Todėl gyvenimas tampa tuščias ir beprasmis. 

Galiausiai materialūs dalykai vis dėlto negali mūsų patenkinti. Nėra žemėje neturtingesnio už netikintį amžinybe ir todėl gyvenantį po užvertu Dangumi. Tačiau Dangus yra. Ir yra amžinybė, su kuria mes susidursime tiesiogiai. Atviras Dangus – tai vaikiškas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu per Jėzų Kristų. Amžinybės viltis suteikia gyvenimui prasmės, bet kartu prideda ir atsakomybės…“

Vakaras bibliotekoje

Visą gražų Linos kūrybos jubiliejinį vakarą organizavo ir vedė Ignalinos viešosios bibliotekos bibliotekininkė Laima Banienė. Jos dėka renginiui nuotaiką sukūrė Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos mokytojai Aldutė Čeponienė, Birutė Paukštienė ir Raimondas Jasiulionis, atlikdami kūrinį pagal Linos eiles. L. Banienė smagiai kamantinėjo mūsų miesto literatę ir paskatino atsiskleisti gražiems ir jaudinantiems Linos prisiminimams. 

Linos kūrybos jubiliejinis vakaras išpuoštas ne tik eilėmis ir dainomis, susibėgę bičiuliai dėkojo moteriai už draugystę, buvimą kartu ir drauge dalijosi jos džiaugsmu sutinkant pirmąją knygą. Kiekvienas turėjo, ką pasakyti ir ko palinkėti, o norinčiųjų pasisakyti ir ją apkabinti nuvilnijo visa eilė. 

Pradėdama vakarą Lina nerimavo dėl prasidėjusio karo Ukrainoje, lyg ir nebenorėjo jokio knygos pristatymo, kuri jai už 500 km vykstančio karo akivaizdoje akimirką pasirodė net ir nereikšminga, bet paskui apsisprendė: geras žodis, jaukus bendravimas, subrandinta meilė ir šviesi energija yra kur kas galingesnė palaikančioji jėga, labai reikalinga visiems. 

Tai pirma, bet nepaskutinė Linos knyga… dar daug šildančių žodžių, įkvepiančių minčių ir neįamžintų akimirkų laukia galimybės būti pastebėtiems ir išdovanotiems. 

Ignalinos TV ir Linos Jakubsevičienės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje