Lietuvos ateitį regime jaunimo akimis – kūryboje, darbuose, vizijose. Išsipildžiusios pačios netikėčiausios svajonės tampa kiekvieno iš mūsų ir kuriamos tautos istorijos dalimi. Gal viltingi jaunų žmonių siekiai įtvirtins kovų už Lietuvos nepriklausomybę prasmingumą, padės išsaugoti Tautos rytdieną, kurioje, mes, lietuviai, pagaliau suvoksime būties esmę.

Kovo 11-osios išvakarėse kalbamės su žinomu kraštiečiu Irmantu MIKULĖNU, kantriai savo svajones įgyvendinančiu po tėviškės dangumi. Jis – Finansų ministerijos Finansų politikos departamento direktorius, Vilniaus universiteto lektorius. 

Ir tūkstančio mylių kelias prasideda nuo vieno žingsnio. Kur paties kelio pradžia? Kas tie Mokytojai, išmokę džiaugtis gyvenimu ir dalinti šviesą aplinkiniams? 

Užaugau ryčiausio Lietuvos krašto viename iš kaimų – Navikuose, o mokiausi Didžiasalio „Ryto“ vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Per vieną iš valstybinių švenčių panašus klausimas kilo man pačiam – iš kur pas mane tiek daug meilės Lietuvai, tėvynei, o ypač – gimtam kraštui? Atsakymas tiek į Jūsų, tiek ir mano klausimą tas pats – didžia dalimi iš mokyklos ir jos mokytojų. Joje puoselėtos tautiškumo ir pilietiškumo vertybės mane „užkabino“ stipriai ir, matyt, visam gyvenimui. Tradicinės etnografinės vakaronės, o, ypač, pasiruošimai joms būdavo bene svarbiausiais metų mokyklos renginys. Vakaronėse pradėjau dalyvauti įvairiais amplua dar nuo pradinių klasių. Ruošiantis joms, ypač vyresnėse klasėse, jausdavau, kad dirbame ne momentiniam pasibuvimui scenoje, bet tęstiniame krašto įamžinimo, įprasminimo projekte, kurio poveikis – permanentinis. Be šių vertybių puoselėjimo, taip pat mokykloje buvo sudarytos sąlygos veikti aktyviai – idėjos būdavo skatinamos, priimamos, tačiau ir padedama jas įgyvendinti. Ypač norėčiau padėkoti ir išskirti mokytojas Nijolę Keraitienę ir Marytę Misiūnienę bei buvusią mokyklos direktorę Eleną Sekonienę, kurios arba pačios įtraukdavo į pozityvių ir prasmingų veiklų verpetą arba sutikdavo pačios būti įsukamos. Taip pat norėčiau padėkoti mamytei Jūratei, kuri taip pat buvo šių vertybių Mokytoja ir kurios palaikymas visuomet buvo bei yra besąlygiškas. 

Kas pačiam – Gimtinė, Tėvynė, Lietuva? Ar tik mažytė globalaus pasaulio dalis, ar esminė dalis globaliame pasaulyje? 

Galėčiau atsakyti vienu žodžiu – vienintelė. Vienintelė, todėl labai brangi. 

Lietuva savo istorija daug kartų įrodė, o ir pastarojo dešimtmečio pavyzdžiai papildo, kad nepaisant teritorinio mažumo, Lietuvoje veikiantys ir kuriantys žmonės gali būti ryškiai matomi Europoje ir pasaulyje mokslo, meno, inovacijų, politikos ir kitose srityse. Globalizacija atveria galimybę mokytis iš viso pasaulio, todėl džiugu, kad lietuviai tuo naudojasi, o būdami darbštūs ir semdami pasaulio patirtis, tampa puikiais savo srities ekspertais ir taip siekdami savo laimės garsina šalį. Tokie pavydžiai įkvepia mane, kad galime ne tik būti svarbia globalaus pasaulio dalimi, bet jį paveikti ir net keisti. 

Kovo 11-oji – ne vien vyresnės kartos istorija ar šiandienos aktualija… Valstybė – tai ateitis, kurios kūrimo procese aktyviai dalyvauja jaunimas. Ar svarbios šiandieną Valstybės šventės jauno žmogaus gyvenime? Ar jos aktualios Tavo bendraamžiams?

Kiekvienas iš mūsų gyvename tam tikrame socialiniame burbule, todėl atsakyti už kiekvieną jauną žmogų sudėtinga. Mano susiformavusiame burbule iš tiesų patriotiškumas, noras švęsti valstybės šventes yra gajus. Kiekvieną valstybinę šventę socialiniai tinklai mirga nuo pasveikinimų, linkėjimų, o šventiniuose renginiuose sutinku daug pažįstamų veidų ir pastaruosius metus to matau vis daugiau. Ypač džiugu, kad matau dažnėjantį valstybės simbolių naudojimą – Tautinės ar istorinės vėliavų bei vyčio. Ir ne tik naudojimą, tačiau susitapatinimą su jais, norą juos parodyti ir jais džiaugtis kaip savo identiteto kodu. 

Darbas ir kūryba sostinėje – svajonės išsipildymas, o gal ji veda dar kažkur toliau?

Kaip ir didelė dalis iš mūsų krašto, sostinėje atsiduriame dėl studijų ar darbo galimybių. Kadangi norėjau studijuoti Vilniaus universitete, gyvenimas sostinėje nebuvo išvengiamas. Tačiau man patinka Vilnius, ypač jo senamiestis. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau vis kitomis akimis jį pamatau ir suprantu, koks tai labai įvairiapusis ir įdomus miestas, su savitomis ydomis ir perlais. Patinka domėtis tam tikrų Vilniaus objektų istorija. Kartais būnant su draugais mieste, pavyksta padaryti improvizuotas ekskursijas, stabtelint prie kelyje pasitaikiusio objekto, apie kurį galiu papasakoti kokią nors įdomybę. Kol kas šaknys tvirtai įleistos Vilniuje – ar taip ir toliau, laikas parodys, tačiau didelės simpatijos šiam miestui tikrai nedings. 

Aktyvi veikla savo krašto istorijos puoselėjime, dalyvavimas įvairiuose renginiuose – dvasinė būtinybė ar savotiškas įprotis? (veikti, judėti, padėti…)

Labiausiai skatinantis veiksnys veikti yra grįžtamasis ryšys. Daugelį metų organizuoju kartu su kraštiečiais tradicines Petrines ar kitus renginius, kartu su Dysnos bibliotekos bibliotekininke Vanda organizavome Dysnos mokyklų atminimo renginį, praėjusiais metais organizavome su bendruomene Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios 100-mečio renginį, o didžiausias jau antrus metus trunkantis projektas kartu su iniciatyvine grupe – atnaujinti Vosiūnų bažnyčią. Žinoma, kad kiekvienas projektas reikalauja jėgų ir laikų, o ir iššūkis kyla dėl to, kad gyvenu ir dirbu Vilniuje, tačiau juos keleriopai atperka kraštiečių reakcijos, kai matau, kad savo darbu galime sukurti džiaugsmą bei bendruomeniškumo jausmą. Kitaip tariant – veikti savo krašte motyvuoja ne asmeniniai motyvai, o tai, kad galiu tai daryti dėl kitų gerovės. 

Kitas iš tiesų man svarbus aspektas – istorijos puoselėjimas. Mūsų krašte trūko istorinės atminties ženklų, todėl man kilo idėja ant buvusio Dysnos mokyklų pastato pakabinti atminimo lentą. Taip pat iniciavau ant Vosiūnų bažnyčios pakabinti 100-metį atmenančią lentelę, kad kiekvienas atvykęs kraštietis ar svečias, kurių pastaruoju metu daugėja, matytų mūsų krašto gyvenimo ženklus. Taip pat ir socialiniame tinkle Facebook esu sukūręs puslapį „Navikų seniūnaitija“, kuriuo noriu parodyti ryčiausią Lietuvos kraštą. Kai kurių Petrinių ar įvykių atgarsius pamatė dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. O ir sulaukiu žinučių, besidominančių mūsų kraštu, tad patariu, ką aplankyti bei pamatyti. 

Noriu pasinaudoti proga, kadangi prakalbom apie Vosiūnių Švč. Mergelės Marijos atnaujinimą. Praėjusiais metais nuėjome pusę darbo – perdažėme, atnaujinome bažnyčios išorę. Dabar liko kita pusė – perdažyti vidų bei suremontuoti stogą. Tad kviečiu kraštiečius ir svečius prisidėti parama prie šių darbų, kad galėtume džiaugtis dar ilgus metus atnaujinta ryčiausia Lietuvos bažnyčia. 

Sakoma, kad laimingas ne tas, kuris turi geriausią, o tas, kuris paima geriausią iš to, ką turi…

Ko palinkėtum savo kraštiečiams, bendraamžiams artėjančios šventės proga? 

ą kviečiu kurti Lietuvą – šalis bus stipri tiek, kiek kiekvienas prisidėsime prie jos stiprinimo gerai dirbdami savo darbus, būdami aktyvus piliečiai bei bendruomeniški. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva žengia stipriu žingsniu, tačiau turime nesustoti augti ir šalį puoselėti taip, kad kiekvienam lietuviui geriausia gyventi šalimi būtų Lietuva.

Lietuvai švenčiant dar vienus laisvės metus, aš ypač noriu pakviesti kraštiečius padėti Ukrainai gintis Rusijos sukeltame kare. Lietuviai niekada nesitaikstė su agresoriais – mūsų kraujyje pasipriešinimo genas. Todėl garsiai ir nedviprasmiškai kalbėkime apie tai, kas vyksta Ukrainoje, visomis išgalėmis smerkime Rusijos sukeltą karą ir tuo, kuo galime, padėkime broliams ir sesėms ukrainiečiams. Jie kariauja net tik dėl savo šalies, tačiau ir dėl mūsų – europiečių. Todėl kviečiu aukoti „Blue Yellow“ organizacijai, jungtis prie „Stiprūs kartu“ ar kitų inciatyvų ir padėti Ukrainai kovoti dėl savo ir mūsų laisvės. 

Ačiū už dialogą.