Skip to content

Ukraina nepasiduoda ir nepasiduos

Visas demokratinis pasaulis pasipiktinęs įžūliu Rusijos karu prieš Ukrainos  žmones. Žavi neparastai stiprus, herojiškas ukrainiečių pasipriešinimas žymiai stipresniam agresoriui. Norėčiau skaitytojams papasakoti keletą epizodų iš susitikimų su ukrainiečiais. 

Pirmas atvejis buvo, kai per vasaros atostogas po pirmojo kurso su draugu keliavome į Ukrainos Karpatų  kalnus. Baigiant savaitės žygį po juos, paskutinę dieną įveikę aukščiausias viršukalnes, leidomės į paskutinę gyvenvietę Kvasus, kad iš jos patektume autobusu į Rachivą ir traukiniu grįžtume į Vilnių. Nusileidę į Kvasų gyvenvietę, atėjome į stotelę, žiūrim – užrašyta ,,zupinka“. Vadinasi, ne į tą gyvenvietę pataikėme ir, nieko nepaklausę, patraukėme į kitą gyvenvietę. Ten vėl autobusų stotelėje pamatėme tą patį užrašą „zupinka“. Tada supratome, kad tai ne gyvenviečių pavadinimas, o, lietuviškai išvertus, reiškia stotelė. Pasirodo, mes buvome nusileidę ten, kur ir reikėjo. Tad, suvaikščiojus papildomai apie 15 km, teko grįžti atgal (o juk prieš tai kalnuose jau buvome nuėję daugiau nei 30 km, įveikiant dvi aukščiausias Karpatų viršukalnes). Ėjome su kuprinėmis, keletą kartų kiaurai permirkome, kol grįžome į tuos pačius Kvasus jau apie vidurnaktį. Savaime suprantama: nei į autobusą, nei į traukinį nebespėjome. Mano kolega sako – statome palapinę, o ji permirkusi, visa šlapia. Žiūrim, toli kaimelyje matosi vienintelė iš namelio sklindanti švieselė. Sakau kolegai – einam, bandom pasibelsti į namus, gal nusišypsos laimė. Buvom girdėję, kad kalnuose gyvenantys yra karšto būdo ir mus, naktibaldas, gali ,,pavaišinti“ jei ne šratais, tai bent druska. Mūsų nustebimui, gana drąsiai duris atidarė pagyvenęs žmogelis. Mes paaiškinam, į kokią situaciją pakliuvome ir jis pasiūlo savo  namuose pernakvoti, pavaišina arbata. Mes kategoriškai atsisakėme miegoti kambaryje ir paprašėme permiegoti ant šieno. Į aukštą šieno kupetą atnešė kopėčias ir užsiropštę, atsigulime po „kepure“. Ryte šeimininkas ateina mus kviesti pusryčių, bet mes „negyvai“ miegame, ateina pietų kviesti – mes dar nė krust ir tik gerokai po pietų prabudome. Šeimininkas net buvo išsigandęs – gal mes jau esame kojas pakratę. Sočiai mus pavalgydinęs ir paklausęs – ar turite pinigų namo grįžti, atsisveikino. 

Po metų jau su didesniu kursiokų „desantu“ per gegužės šventes nuvykome dar kartą pakeliauti po Karpatų kalnus. Vėl atėjome pas gerąjį šeimininką. Jis pasiūlė mums apsistoti kalnuose, viloje, kas mus labai nudžiugino. Pasirodo, ta vila, tiksliau namelis, yra Ukrainos pirmojo sekretoriaus (jei pamenu, tais laikais juo buvo Ščerbickis – paskutinis sovietinės Ukrainos KP pirmasis sekretorius). Ir taip keletą dienų nemokamai gyvenome puikioje kalnų apsuptoje aplinkoje, žydint krokams ir žalčialunkiams. Ar įmanoma, pagalvojus, šiais laikais eiliniams studenčiokams taip veltui pakliūti pas kokį milijonierių ar į aukščiausio valstybės pareigūno turimas valdas? Ir visa tai nutiko pas atsitiktinai sutiktą jėgerį, vilos namelio prižiūrėtoją (mus iki namelio lydėjo su ginklu). Beje, po mūsų apsilankymo, ta vieta buvo labai išpopuliarėjusi tarp universiteto žygeivių. Tai toks mano pirmas susidūrimas su Ukrainos nepaprastai geros „dūšios“ žmogumi. 

Antras atvejis – kita istorija. Teko penkis sezonus (1974–1978 m.) dirbti Palūšės turistinės bazės instruktoriumi. Per tuos metus teko susidurti su ne vienu tūkstančiu buvusios sovietinės erdvės žmonių ir bendrauti daugiau nei su 20-ties tautybių piliečiais. Savaime suprantama, daugiausia buvo rusų ir ukrainiečių. Įdomiausia buvo stebėti, kai susidarydavo grupės vien iš rusų ir ukrainiečių. Tada ir pasijusdavo, su kuo traukia labiau bendrauti. Reikia pasakyti, kad ukrainiečiai būdavo patys linksmiausi, nuovokiausi ir labai dainingi, dar labai draugiški buvo gruzinai (sakartvelai). Negaliu peikti ir rusų, keliavusių pas mus pagal kelialapius. Ypatingai nuoširdūs buvo tie, kurie atvydavo iš Sibiro miestų, o labiausiai „onaravi“ buvo iš Maskvos, gal kad iš imperijos sostinės. Bet keliaujant daugiadieniuose žygiuose po Nacionalinio parko ežerus ir vietoves, su visų tautybių žmonėmis nebuvo jokių įtampų tautiniu pagrindu. Ir niekas negalėjo pagalvoti, kad po daugelio dešimtmečių artimos slavų tautos taip susipriešins. Kad Putino režimas tokia agresyvia karine intervencija taip įžūliai užpuls Ukrainos žmones. 

Truputį nutolsiu nuo pagrindinės temos. Kai subyrėjo sovietinė imperija, maniau, kad dauguma pasaulio valstybių nueis demokratiniu laisvėjimo keliu. Prisiminkime – net arabų pasaulyje vyko demokratiniai procesai, o ir toje pačioje Rusijoje po 1991 m., pučo atėjus į valdžią B. Jelcinui, nors atleisti jam už karą Čečėnijoje vargu ar kas be pačių rusų gali. Bet palaipsniui įsigalėjo  keletas autokratinių despotiškų šalių su diktatoriais, kurių niekas negali sutramdyti ir šiandien. Tikiu, kad šį karą ukrainiečių tauta su pagrindinių demokratinių valstybių pagalba laimės. 

Tiesa, yra dar vienas momentas. Kai M. Gorbačiovas paskelbė mums blokadą, pagal sutartį su dviem kolegomis buvome pradėję auginti triušius. Tam reikėjo nemažo kiekio narvų. O juos gamino tik Kijeve. Dar tuo metu turėjau pažįstamą draugą Kijeve iš instruktoriavimo laikų, kuris kaip tik dirbo tos gamyklos direktoriaus pavaduotoju gamybai. Susiskambinau su juo, o jis sako – greičiau atvyk, padėsiu, nors užsakymai buvo galimi tik žymiai vėlesniam laikui. Sutvarkius popierius, atėjo „ukazas“ iš Ukrainos, kad jau negalima nieko tiekti  Lietuvai, nes prasidėjo tikra ekonominė blokada. O piniginiai reikalai jau sutvarkyti. Sako, važiuok į namus, vis vien kokiu tai būdu prekė bus pristatyta. Ir man parvykus į Lietuvą, po mažiau nei savaitės, prekės buvo pristatytos dėka ir vėl to gerojo bičiulio ukrainiečio. 

Manau, daugelis yra turėjęs ir tebeturi gerų ryšių su Ukrainos piliečiais. Kai išgirdau, kad Putinas paskelbė karą Ukrainai, prisidengęs specialia operacija esą „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ šalies valdžią, aš išsyk mintyse pridėjau, kad reikia tuo pačiu pradėti deputinizuoti ir patį Putino režimą (kitą dieną tą terminą išgirdau iš apžvalgininko R. Valatkos). Manau, kol neišeis į gatves šimtai tūkstančių protestuojančių rusų piliečių (visų omonas nesukiš į kalėjimus), vien ir pačiomis griežčiausiomis sankcijomis režimas negrius. Palaikau daugelio politologų, karinių ekspertų išsakyta mintį, kad į karą reikia karu atsakyti. Kare, kaip ir sporte, geriausia gynyba yra puolimas. Būtinai reikia įvesti neskraidymo zoną Ukrainoje oro erdvėje, aprūpinant ukrainiečius tam skirta ginkluote, perduodant ją patiems ukrainiečiams, jei NATO nenori tiesiogiai įsivelti į karą su Rusija. Nejaugi reikia laukti, kol agresorius raketomis, bombomis „gradais“ nušluos visus miestus su jų žmonėmis ir tik tada NATO ateis į pagalbą? Keista girdėti, kad tarp politikų yra abejojančių, jog trečiasis pasaulinis karas dar neprasidėjo, juolab, jei ir Lukošenkos kariuomenė įžengs į Ukrainos žemę. Ukrainiečių pergalės atveju, kleptokratinio Putino režimo ir jo pakalikų vykdytojų lauks  baudžiamasis procesas, pirmiausia, manau, pačių rusų (nes Hagos baudžiamojo teismo nuosprendžio Rusija nevykdys). Teks už suniokotus Ukrainos miestus, žmonių aukas ir kančias dėl didžiausios po Antrojo pasaulinio karo sukeltos humanitarinės krizės ir reparacijas mokėti. Dėl to niekam nekyla abejonių. Reikia tikėtis, kad kritus Putino režimui, Rusijoje (manau tik pačių generolų pagalba) pradžioje bus suformuota bent B. Jelcino stiliaus valdžia. Bandau įsivaizduoti, kaip jausis rusai, po karo baigties nukeliavę į kitą laisvąjį pasaulį. Vargu ar galės pasiteisinti, kad tai įvyko dėl Putino košmariškų ambicijų, kai jo agresiją palaiko (palaikė) 70 proc. visuomenės. 

Visi, kas galime, prisidėkime prie pagalbos Ukrainos žmonėms jų herojiškoje kovoje prieš agresorių, kad pergalė ateitų kuo greičiau, o ir patys nepanikuokime, nešluokime iš parduotuves maisto atsargų. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje