Iš spaudos išėjo dar viena žinomos rajono poetės Lolitos Reifonaitės poezijos knyga „Tas vingiuotas gyvenimo kelias“. Tai galima laikyti ir dovana sau artėjančio jubiliejinio gimtadienio proga (balandžio pradžioje). Lolita yra dažna ir „Mūsų Ignalinos“ puslapių viešnia. Ji – žemaitė, gimė Raseiniuose, Ignalinoje gyvena ir dirba  nuo aštuoniolikos metu. Minėtos knygos įžangoje rašoma, kad ji augo globojama senelių (teisininko ir chirurgės). Turi brolį Saulių, dirbantį Telšių kunigų seminarijoje, užaugino du vaikus – Julių ir Audronę. 1987 m. baigė Kapsuko (dabar Marijampolė) pedagoginę meno mokyklą, 2003 m. – Utenos kolegiją (įgijo socialinės darbuotojos profesiją), 2006 m. – Lietuvos edukologijos universitetą (socialinio pedagogo specialybė), 2016 m. įgijo dar slaugytojos padėjėjos specialybę, dirbo Ignalinos ligoninėje.

– Sveikinu su šviesą išvydusia nauja knyga. Kuri jau čia ji?

– Ketvirta, ir pirma kietais viršeliais. Pirmoji išėjo prieš septynerius metus.

– Kaip palygintumėte pirmąją ir ketvirtąją knygas, kuo jos skiriasi, kuo panašios?

– Šioje knygoje jau subrendę mano jausmai, joje yra tai, ko aš nei pirmoje, nei antroje, nei trečioje taip atvirai nerašiau. Čia apie tai, kas man labai brangu, apie tai, kad juos myliu. Šį žodį savo barangiems žmonėms reikia sakyti nuolat, ypač kol jie dar šalia. Ketvirtoji knyga skirta mano seneliams, broliui, dukrai…

– Ar pirmoje knygoje buvo eilių, kurių paskutiniame leidinyje, žiūrint nuo dabarties slenksčio, nespausdintumėte?

– Be abejo yra. Pirmoje knygelėje buvo dar nemažai vaikiškų iliuzijų, o šioje yra eilių, kurias leidėjas knygoje išspausdino be paskutinių posmelių, kuriuose buvo visa eilėraščio esmė…

– O kokie to motyvai?

– Moraliniai, politinių nebuvo.

– Be šių keturių autorinių knygų, Jūsų eilės spausdintos ir kitur?

– Taip, dar keturiuose almanachuose: viename Kaune ir trijuose Ignalinoje. Ir, žinoma, „Mūsų Ignalinoje“, už ką esu labai dėkinga ir Jonui, ir laikraščiui. Kai kartais laikraštyje ilgėliau nepasirodo mano eilėraščiai, žmonės skambina man ir klausia – kur dingau…

– Paprastai rašytojų prozaikų paklausus, kurią jų parašytą knygą jie laiko geriausia, dažnai atsako, kad geriausios dar neparašė. Ar taip ir Jūs atsakytumėte į panašų klausimą?

– Tikriausiai taip. Išties manau, kad geriausių eilių dar neparašiau. Kas žino, gal dar šiandien parašysiu…

– Esate kilusi iš Raseinių, o šis kraštas pirmiausia susietas su Maironiu ir jo kūryba. Ar tai turėjo įtakos Jūsų, kaip kūrėjos keliui, ar tebeturi iki šiol?

– Be abejo turėjo ir turi. Mokykloje į Maironį buvo vienas požiūris, toks vaikiškai romantiškas, o vėliau, kai įsiskaitai į jo eiles, matai, kad visos Maironio kūrybos stuburas yra politinis. Ir kūryba šiuo požiūriu yra aktuali iki šiol. Te nebus per garsiai pasakyta, bet Maironis yra tas poetas, į kurio petį esu atsirėmus.

– Kaip žemaitė atrado Ignaliną ir prigijo joje?

– Į Ignaliną po mokslų pagal paskyrimą atvykau 1985 m. Deja, čia buvau priimta melu, kuriuo gyvenu iki šiol. Tuomet žadėjo, kad dirbsiu Ignalinos kultūros namuose, o nusiuntė į Gilūtas. Tokių situacijų Ignalinoje patyriau dar daug prie visų valdžių, manau iki šiol čia (valdžioje) nuolat meluojama, sukčiaujama… Viskas čia pastatyta ant melo pamatų. Galėčiau parašyti žinomo V. Petkevičiaus romano „Durnių laivas“ tęsinį apie tai, kas vyksta Ignalinoje. Norėčiau dirbti pagal vieną iš turimų specialybių, bet niekam nereikalinga, o, be to, nenoriu priklausyti nė vienam čia bujojančiam klanui…

– Grįžkime prie knygos. Leidyba dabar – brangus malonumas. Knygą išleisti padėjo rėmėjai?

– Taip, bet rėmė ne ignaliniečiai. Didžiausios paramos visoms savo knygoms sulaukiau iš vienų labai gerbiamos, kitų – labai nemėgstamos, bet aukšto intelekto ir geros širdies rėmėjos, kuri nori likti nežinoma. Ką aš galėjau pati išleisti nedirbdama, turėdama neįgalumą ir už tai gaudama 97 eurus pajamų? Vien kietas viršelis kainuoja apie 45 proc. visos kainos. Teko ir nevalgius pabūti, ir be vaistų kurį laiką gyventi, kad ši knyga išeitų. Parėmė ir daugiau draugų, kurie pinigų kastuvu nekasa, o „draugai“, kuriems pinigai – ne problema, liko prašymo neišgirdę. Toks gyvenimas.

– Nors į biografinius dalykus kištis nenorėjau, vis tik pabaigai norisi kelis štrichus paryškinti. Nustebino išgirsta Jūsų frazė, kad Jumyse nėra… lietuviško kraujo. Kaip tai suprasti?

– Na, žiūrėkite. Mano senelis buvo lenkas, o senelė – prancūzė. Tėvo pavardė Reifonas, jis žydų tautybės. Todėl man kartais įdomu stebėti kai kuriuos lietuvius, kurie vos išlipę iš vaikiškų kaliošų tampa dideliais viršininkais ir bando daryti savo tvarką. Ar dabartinės Ignalinos situacija nėra tam klasikinis pavyzdys?

– Knygos įžangoje Jūs rašote, kad be dukros Audronės, kurią visi mato ir pažįsta, turite ir sūnų Julių, bet apie jį kažkaip nieko negirdėjome…

– Visi žinote posakį, kad obuolys nuo obels toli nerieda. Mano atveju, deja, viskas atvirkščiai. Mano abu obuoliai nuriedėjo į skirtingas puses. Skaudu apie tai kalbėti, bet sūnus Julius tapo pinigų vergu ir kažkur nuriedėjo savais keliais. Dukra Audronė gyvena Anglijoje, studijuoja teisę ir ten dirba advokatūroje.

– Ką gi, dar kartą sveikinu su ketvirtąja poezijos knyga, sveikinu su artėjančia garbinga jubiliejine sukaktimi ir ta proga linkiu, kad neužgestų Jūsų kūrybinių minčių laužas, kuriame gimtų penktoji Jūsų knyga su geriausiu eilėraščiu. Ačiū už pokalbį!

Autoriaus nuotr.